Kankinanti žinia

Vilius ramiai uždarė kambario duris ir nusliūkino į virtuvę. Truputį pamąstęs atsipjovė pyrago gabaliuką ir nuėjo pasidairyti pro langą. Lauke jau seniai krykštavo vaikai. Ne visus jis pažinojo, bet kaimyną Jurgiuką greitai pastebėjo.
    Viliaus vaizduotėje iškart iškilo praleistos ilgos vasaros kaime, seni draugai. Jis  pasiilgo tų gerų dienų, kai nereikėjo kasdien ruošti pamokų, eiti į mokyklą. Tada jis galėjo kiauras dienas dūkti su draugais, ir į mokyklą nueiti užtekdavo tik vieną kartą per savaitę. Tada Vilius trokšte troško daugiau žinių, naujų pažinčių, norėjo išvykti į miestą ir mokytis, mokytis.. Tačiau negalvojo, kad šie norai išsipildys taip greit, kad taip greit reiks skirtis su senuoju ąžuolu prie ežero, su senais draugais.
    Dabar Vilius gyvena mieste, mokosi septintoje “b” klasėje, turi daug draugų, kuriems jis reikalingas tik nusirašyti namų darbus. Namuose jis turi savo kambarį. Tėtis važinėja mašina, nes darbas toli, o su mašina greičiau. Tačiau Viliui taip ir netenka pavažiuoti naująja tėvo mašina, nes šis vis užsiėmęs ir užsiėmęs. Mama irgi sakosi neturinti laiko jį pavėžinti.
    Vilius perkratė mintyse visą savo gyvenimą kaime ir palygino su dabartiniu. Taip, jie skiriasi. Dabar Vilius kasdien turi skubėti į mokyklą. Ji netoli, todėl berniukas išeina likus penkioms minutėms iki skambučio. Tačiau penkios minutės, likusios iki paskutinio skambučio, jam lėtai slenka. Nebeliko to džiaugsmo, kurį patirdavo eidamas į mokyklą miškų ir laukų keliuku. Vilius guodžia save, kad greit jis baigs mokyklą, užsidirbs daug pinigų ir tada išvažiuos gyventi į priemiestį, kur galės būti arčiau gamtos.
    Jis atsipeikėjo tik tada, kai mažas akmenukas skardžiai skambtelėjo į lango stiklą. Lauke pamatė Andrių, geriausią savo draugą. Šis stebėjo draugą geras dešimt minučių ir, neapsikentęs Viliaus svajingo žvilgsnio, metė į langą akmenuką. Vilius šūktelėjo keletą žodžių, kurių Andrius nesuprato, užsimetė ant peties kuprinę, šiaip taip užsimaukšlino jau siauroką striukutę ir, patikrinęs savo laikrodį, vienintelę tėvo dovaną, užtrenkė duris. Jis taip greit išlėkė, kad Andrius dar nebuvo spėjęs sušveisti savo sumuštinio. Berniukai persimetė keliais žodžiais ir nuskubėjo takeliu pro kiemo mažylius į autobusų stotelę. Netoliese jie sutiko močiutę Korn, kuri atvyko iš Ukrainos pas savo sūnų. Korn mėgo juodu, nes šie dažnai pirko jos keptas bandeles su cinamonu ir šokoladiniu glaistu.
- Sveiki, mažyliai, kur traukiat tokie linksmi? - užklausė juos senutė. - Ar jau po pamokų?
- Tai jau taip, - sutartinai atrėžė abu. Jie net negalvojo sakyti, kad išsiruošė visai ne į mokyklą. Berniukams atrodė, kad tokioms senoms bobulėms išvis nieko nereikia pasakoti, nes šios esančios didelės paskalų nešiotojos. Taigi abu nenorėjo ilgai trukdytis ir kuo skubiau nušuoliavo stotelės link, prieš tai močiutei pasakę, kad skuba į ekskursiją, kurią organizuojanti jų klasės auklėtoja.
    Bičiuliai labai nekantravo sulaukti reikiamo autobuso, todėl nuolatos stypčiojo iš vieno stotelės galo į kitą. Tačiau autobusas neskubėjo. Pagaliau vaikai sulaukė. Vairuotojas, lyg tyčia, važiavo lėtai, tarsi norėdamas paerzinti nekantraujančius išdykėlius. Pagaliau šiaip ne taip autobusas lėtai pravėrė duris ties kino teatru, ir vaikai tekini nubėgo užsimokėti į kasą. Vilius turėjo pasiėmęs pinigų, todėl užmokėjo ir už draugą. Abu nuskubėjo užsiimti savo vietas.
    Filmas buvo puikus, ir draugai dar ilgai pasakojo vienas kitam savo įspūdžius. Kai jie išėjo iš pastato, buvo jau gerokai sutemę, tačiau berniukai dar ilgai nesiskirstė namo. Abu dar apėjo naująsias parduotuves, su didelėmis stiklinėmis vitrinomis, apsuko ratą aplink mokyklą, perėjo skersai ir išilgai visą rajoną, ir tik apie vienuoliktą išsiskyrė.
    Vilius jau buvo gerokai nutolęs nuo Andriaus, tad šis negalėjo girdėti draugo šūksnių. Tuo metu Viliui nebuvo saldu. Berniukas sutiko trejetą paauglių, kuriuos vakarais pro langą matydavo nuolat besisukinėjačius kieme. Šie, pirmiausia, pareikalavo pinigų, o vėliau atėmė viską, kas tik turėjo vertės. Vilius neteko ir žibintuvėlio, ir tėvo laikrodžio, net striukę nuvilko. Berniukas bandė šaukti, tačiau niekas taip vėlai nedrįso nė nosies kišti laukan. Užpuolikai netrukus dingo vakaro tamsoje, o Vilių staiga apėmė didelis graudulys. Pramogautoją ėmė griaužti sąžinė. Jei jis nebūtų tiek ilgai apžiūrinėjęs spindinčių lentynų, dabar būtų turėjęs tą puikųjį laikroduką. Ką tėvui jis dabar pasakys? Berniuką apėmė noras bėgti.. Bėgti nuo to jausmo. Tačiau vėlaus vakaro stingdantis šaltis įveikė jį.
    Kelios sekundės ir Vilius jau brazda raktais prie buto durų. Tačiau durys atsiverė pačios. Ne, jas atidarė mama. Ji tokia keista, rodos nesava. Ašarotomis nuo staigios šviesos akimis Vilius matė, kad mama užsiverkusi, veidas patinęs, pajuodę paakiai, plaukus uždengusi balta šarma. Tik dabar pastebėjo, kad jo mama pražilusi. Ji žvelgė į sūnų ašarotomis, pavargusiomis nuo rūpesčių akimis. Jos žvilgsnis tarsi klausė: “Kur, sūnau, buvai? O kad tu žinotum, kas čia dėjosi, kaip man reikėjo tavęs”. Mama paleido durų rankeną ir nuėjo į virtuvę. Vilius greit uždarė duris, numetė krepšį į kampą ir žengė į kambarį. Čia viskas buvo neliesta, nejudinta. Jis jautė, kad įvyko kažkas negero. Berniukas nedegė šviesos ir į kambarį įeiti nedrįso. Jį traukte traukė į virtuvę, tačiau baimė stabdė laiką. Vis dėlto laikas bėgo, ir reikėjo kažką daryti.
    Jis apsisuko ir lyg šuo jausdamas gėdą prislinko prie virtuvės durų. Vilių kamavo šimtai klausimų, į kuriuos atsakyti galėjo tik tai, kas slėpėsi už virtuvės durų. Smalsumas nugalėjo baimę, ir durys atsivėrė. Berniukas spėjo pamatyti už stalo sėdinčius Jurgiuką su mama, močiutę Korn, savo dėdę Praną. Skubus žvilgsnis užkliuvo už mamos, keistai atsirėmusios į stalą. Visų jų žvilgsniai skaudžiai smigo į Viliaus akis. Jie buvo akinantys, žeminantys, skaudūs ir netikėti, o kartu ir tokie tylūs, kad buvo girdėti, kaip prie lango voratinklyje suaimanavo įkliuvusi musė. Vilius norėjo ištrūkti iš virtuvės, tačiau negalėjo – jo kojos buvo tarsi akmeninės. Galų gale jis pastebėjo į kampą sukrautus tėvelio daiktus, kuriuos jis buvo pasiėmęs kelionei į Prahą. Vilius nustojo kvėpuoti. Aštrūs svečių žvilgsniai neleido jam net nusisukti, laikė už skvernų, kojų, rankų. Berniukas iš baimės negalėjo pakelti akių, nes jautė, kad jo laukia neišvengiamas susidūrimas su klausiančiu mamos žvilgsniu.
    Pirmoji prabilo močiutė Korn:
- Man atrodo, kad taip negalima. Tai yra labai žiauru.
Vilius sudrebėjo. Jam atrodė, kad čia visi yra susimokę prieš jį. O, kad jis nebūtų važiavęs autobusu, kad nebūtų bėgęs iš mokyklos, kad nebūtų taip ilgai užtrukęs.. Vilius nusprendė pabandyti savo laimę ir puolė mamai į glėbį, proverksmiais šaukdamas:
- Mamyte, aš nusikaltau. Aš.. aš neišmokau pamokos, todėl mane paliko po pamokų..
Bet mamos veidas buvo šaltas ir nerodė jokių susijaudinimo bruožų. Ji atstūmė Vilių nuo savęs ir pirštu parodė į du popieriaus lapus. Vienas jų buvo švarus, baltas, o kitas purvinas, suglamžytas, drėgnas. Jis paėmė švarųjį lapą, praskleidė, ir net kojos sudrebėjo. Čia buvo parašyta, kad “Vilius, buvęs neblogas mokinys, apleido mokslus, o šiandien dėl nežinomų priežasčių mokykloje nebuvo, todėl tėvai kviečiami apsilankyti pas direktorių”. Kvietimo apačioje puikavosi auklėtojo bei direktoriaus parašai ir apvalusis antspaudas. Berniuką apėmė siaubas. Jis tik ką melavo mamai visiems girdint. Visi jau žinojo tiesą, o močiutė Korn matė, kaip jis važiavo į “ekskursiją”. Vilius nebedrįso paliesti antrojo popieriaus, bet mama jam įbruko lapą ir nusisukusi ėmė kūkčioti.
    Vilius lėtai, drebančiomis rankomis praskleidė antrąjį popieriaus lapą. Šis buvo dėmėtas tarsi sulaistytas vandeniu ar dar kuo nors.. Tačiau, kai išgąstingos jo akys įžiūrėjo pirmąjį, antrąjį sakinius, vaiko kūną nukrėtė šiurpulys, ausyse pradėjo spengti, pasidarė neapsakomai siaubinga, šalta, o akyse susiliejo paskutiniai žodžiai, nes akys patvino ašaromis. Šaižus verksmas išskrido iš vaiko krūtinės, o per visą butą nuaidėjo vienintelis išrėktas žodis:
- Tėti!
Dabar Vilius suprato, kad jis šiandien prarado ne tik tėvo dovanotą laikrodį, ir kad naujiena jo laukė nuo to laiko, kai jis turėjo grįžti iš mokyklos.
    Berniukas staiga pasijuto vienas šiame pasaulyje. Širdyje jis degė nekantrumu kuo greičiau baigti mokslus.