tiesiog...

Tyliai atsisėdau prie savo liūdinčios sielos. Šalia savęs pasidėjau pavargusią šypseną ir sušalusias akis. Atsiguliau. Ir ištiesiau kūną. Norėjau, kad lietus nuplautų kelio dulkes, bet jų nebuvo. Aš nekeliavau. Aš visą laiką stovėjau vietoj ir trypiau kojom, kad atkreipčiau tavo švelnių ausų dėmesį... O sklindanti žvakių šviesa užklojo mano mintis. Labai šalta vienai. Orandžiniai šešėliai varva į auksinę taurę... Juos vėliau tyliai išgersiu, kad šviesią naktį galėčiau matyti mėlynus angelus. Jie sušukuos mano plaukus, supins ilgą kasą... Ir tereikės apsirengti baltą šilkinę suknelę. Ir tapsiu angelu. Mano sparnai degs nuodėmėse, skausmu dažysiu savo lūpas, o akyse spindės laimės upė. Ilgi pirštai lies pianino klavišus. Dieviškus garsus girdės tik išrinktieji. Gal ir gerai. Nes mano žodžiai (ar tikrai?) smeigs kaip aštrūs peiliai į suledėjusias žmonių širdis. Ir nuo to skausmas bus tik dar stipresnis. O aš juoksiuos, nes mano juokas pamėgs sūrias žmonių ašaras. Man patiks jas rinkti į saują ir gerti.
Juk (iš tiesų) Dievas pamiršo mus mylėti.