Sunkus  pabudimas

Skundžiausi- “keltis aš nenoriu”,
o dievas man netarė nieko-
tuščia vieta esu.
Prabilo lūpomis dangaus mėnulis,
rytdieną su vakaru sumaišęs
ir aušrą ragino.
Ta “kvaišalynė”, drumzlina lyg pamazgos,
pradėjo brėkšti balzganu kefyru.
Nuogai diena išsirengė
ir žadint puolė iš miegų.
O pabudimas turi būt svaigus-
galva susprogsta burbulais šampano
ir nepalieka išeities-
tik eit
tolyn į dieną.