XXVIII.
Pagaliau su Martynu susiruošėme prie jūros. Budo gamta. Horizonto pakraščiuose melsvėjantys miškai kasdien pamažu ryškėjo šviežia žaluma. Rytais dar paspausdavo šaltukas.
Malonu patraukti vakarų kranto link sausu, lygiu kaip stalas keliu. Jis rangėsi po automobilio ratais, o mudu buvome nerūpestingi ir laimingi, kaip nuo grandinės nutrūkę šunys, suskubę atsipalaiduoti nuo kasdienės buities. Dėl pakilios nuotaikos buvo lengva ir smagu – apimti bendrumo jausmo būtume važiavę kad ir į pasaulio kraštą. Tai mūsų naujų potyrių šalis, į kurią lėkėme pametę galvas – dar jautėmės jauni. Dvasia dar neapsinešusi gyvenimo plėnimis, nepakeliamu kūno apsunkimu, kuris daugeliui atsiranda senstant. Gyvenimo ratas mums sukosi į priekį: abu nerimastingai, su paslėptu ilgesiu ir nuostaba laukėme kūdikio – mažos gyvybės atėjimo paslapties.
Pajūryje sustojome nedideliame žvejų kaimelyje prie namelio ornamentais išmargintomis langinėmis. Suradome kambarį su langais į marias ir su žirgeliu ant šiaudų kraigo – kuršių vėjarodžiu. Jis girgždėjo į žemyną pasisukus vėjui ir tarsi iš lėto, kaip senas jūrininkas pro dantis švilpavo seną dainą apie žvejus, plaukiančius į jūrą ir iš jos grįžtančius. Pakrantėje sutūpusios valtys kaip antys šildėsi kasdien vis ryškėjančioje pavasario saulėje.
Per dienas klajojome kopomis, braidėme pakrante nueidami daugybę kilometrų. Sūrus jūros vėjas gaivino grąžindamas jėgas ir tą dvasios pusiausvyrą, kurią buvo išsunkęs pašėlęs miesto greitis ir nuolatinė įtampa. Tarsi nenustygstantys vaikai mėtėme akmenukus tolyn į jūrą, sustoję ant kalvos šaukėme ją visokiausiais vardais. Mūsų balsų aidas atsimušdavo į mažą žvejų užeigą, kurioje dažnai užsisakydavome šviežios grietinėje troškintos žuvies su daržovėmis. Maža šeimininkų mergaitė spoksojo į linksmus ir nerūpestingus svečius, apsistodama ties garbanota mano vyro ševeliūra. Kai nusišypsojusi pamodavau prieiti, slėpdavosi už motinos sijono.
– Ar norėtum tokios žvitriaakės? – šypsojosi vyras ir praeidamas kasdien įbrukdavo jai į rankelę blizgantį saldainį.
Ji susidrovėjusi užlįsdavo už durų ir akies krašteliu stebėdavo mus abu, su apetitu valgančius ir linksmai šnekučiuojančius po dienos iškylos.
Po pietų vėl stovėdavome ant kranto ir ilgai žiūrėdavome į pro šalį praplaukiančius didelius laivus ir tinklus traukiančius žvejus.
Vieną pavakarę ranka parodžiau Martynui tolumoje ryškėjančios bažnytėlės bokštus ir paprašiau:
– Nueikime sutvirtinti santuokos!
Jis nieko neatsakė, kažką svarstė nuleidęs galvą, o paskui šyptelėjęs atsigręžė į mane. Prisitraukęs į glėbį, suspaudė skruostus tarp delnų ir ilgai glamonėjo mano veidą savo gosliomis lūpomis, ilgu bučiniu užspausdamas akis:
– Dabar tau nieko negaliu atsakyti! Nuspręsta – rytoj.
Nustebau dėl tokio sprendimo žinodama, kaip jis nemėgsta kalbų apie Dievą, bažnyčią ir kunigus.
XXIX.
Panyrau į prisiminimus, norėdama atverti Martynui slapčiausias širdies kerteles. Iš sąmonės glūdumos tą vakarą prieš mane ryškėjo mamos veidas. Atmintis atgaivino jau beveik nugrimzdusį dar vieną paslaptingą potyrį. Važiavau į tėviškę paminėti mamos mirties ketvirtynų. Mašinos tada dar neturėjau – laukiau autobuso. Blankioje stoties šviesoje baiminausi dėl tamsaus kelio pėsčiomis į namus iš miestelio vėlų vakarą. Staiga pakėlusi galvą į tvarkaraštį, išgirdau aiškų mamos balsą:
„Nebijok, aš tave saugosiu. “
Ašaros ėmė tekėti upeliu, buvau sujaudinta, pritrenkta – netekusi žado. Manęs į autobusą lipančios kažko klausė vairuotojas – tik žioptelėjau, nepajėgusi ištarti žodžio. Gerklę užgniaužė rauda. Sujaudinusi jos žodžių prasmė, dar ilgai neišsisklaidė – neišsitrynė iš atminties. Tik daugiau jos balso nebeišgirdau, nors ir kaip norėjau ir net prašiau. Supratau, kad visą gyvenimą ji mane saugos tiek, kiek galės, kad visada jausiu nematomą jos pagalbos ranką ir nuolatinį padrąsinimą, vedantį per gyvenimą, suteikiantį jėgų ir vilties.
Martynas paslaptingą potyrį priėmė ilgai tylėdamas ir, atrodo, pamažu ėmė suprasti, kad tikroviška ne tik tai, kas matoma ir apčiuopiama… Gal susivoks?! Labai to troškau bijodama, kad jis, kaip ir daugelis, atmetęs dvasinius dalykus, neimtų grimzti į materialų apaugimą daiktais, į kuriuos grimzdo turtingoji visuomenės dalis, nematydama ar bijodama matyti aplinkui vargstančių ir skurstančių. Ko vertas toks apdaiktėjimas? Už nelabai švarius pinigus, nelabai švariais būdais… Pagal savo gerovei susikurtus įstatymus…