Įsivaizduokite ateitį. Aš joje gyvenu. Kartais susimąstau, kad tokį pasaulį, kokiam dabar priklausau, sukūrėte jūs ir tada prieinu išvadą, kad turėjote būti tikrai nelaimingi.
Šįryt pabudau su klyksmu. Aš pirkau jausmus iš smulkių prekių automato. Šiek tiek laimės dienai pratempti. Suprantat, čia visi taip daro. Čia tai įprasta. Jūs sukūrėte pasaulį, kurį valdo komercializmas. Produktai. Jokių jausmų. Mes viską perkame. Džiaugsmą, pakilią nuotaiką, įkvėpimo, saugumo, meilės – visus įmanomus jausmus. Žmonės nesivargina bendrauti, nes tai jiems nieko neduoda. Kartais man atrodo, kad jie visi tapo bejausmiais. Nesu tikras dėl savęs. Manau, kad turiu sielą.
Mes gyvename dideliame name, kurio liūdniausia vieta yra durys, nes pro jas patenki vidun. Namą juosia tvora, priekyje kurios stovi vienas tų automatų. Jų pilna visur. Kasnakt galiu girdėti kaip mano tėtis su šlepetėmis nušlepsi i kiemą. Kartais po kelis kartus. Bet aš nepykstu, kam gi naktį lengva. Aš lankau mokykla, nors šiaip esu linkęs manyti, kad visko, ko žmogui privalu išmanyti, išmoko vaikų darželyje. Mano pažymiai nėra geri. Matote, aš mažai naudojuosi tų automatų paslaugomis. Kartais man atrodo, kad tai didžiausia mano klaida – noras būti žmogumi.
Nesu linkęs per daug bendrauti. Turiu vieną geriausią draugą ir keturis prastesnius. Su jais leidžiu savaitgalius, o Aleksiukui skiriu laiką po pamokų. Mes sėdime parke ir kalbamės. Aleksiukas man sako, kad pasaulis jau žlugęs, o tokie kaip mes ilgainiui irgi būsime pavergti. Jis sako, kad turėtume pasitraukti dar išsaugoję savo sielas. Mes čia nereikalingi. Man patinka Aleksiukas. Aš juo tikiu. Pusvalandį prieš išsiskiriant mes sėdime ir juokiamės, nes mano geriausias draugas mano, kad tol, kol žmogus juokiasi, jis saugus.
Kartais aš guliu lovoj ir galvoju apie tai, koks pasaulis buvo ankščiau. Taip, aš galiu pavartyti vadovėlius, bet, mielieji, man tikrai sunku įsivazduoti, ką reiškia gauti tikrų jausmų. Bendraujant. Ką reiškia būti įkvėtam kito žmogaus. Ką reiškia per daug liūdėti ar mylėti. Per daug, o ne normuotai. Ne laiku ir ne vietoje. To visai nelaukiant. Ir už tai jūsų nekenčiu. Labanakt.
Matote, aš stengiuosi visai nevartoti tų produktų, bet tai nėra lengva, nes aš toks vienas. Neprisitaikėlis. Man sunku. Šiek tiek džiaugsmo dar niekam nepakenkė. Ypač kai tas džiaugsmas už dešimties žingsnių nuo tavęs.
Tiems, kurie stengiasi pakeisti karčią realybę, žymiai lengviau. Jie visada turės ką veikti. O aš amžiais nežinau kuom užsiimti. Negaliu žiūtėti televizoriaus, nes galiu išgirsti ką nors sakant, jog pasaulis yra nuostabi vieta ir kad panorėjęs tu gali TIEK daug nuveikti, TIEK atrasti ir tapti kuom tik panorėjęs. Aš tuo netikiu. Be to, gyvenant televizoriuje viskas atrodo gražiau nei yra iš tikrųjų.
Dažniausiai Aleksiukas ateina iš anksto nepranešęs. Jis tyliai atsirakina namų duris ir labai tyliai užlipa laiptais tiesiai į mano kambarį. Pastaruoju metu mes retai ten būname. Einame laukan. Mažai vaikštome, daugiausiai bėgame. Kartais ir bėgdami dar ir rėkiame. Žinau, skamba gerokai kvailai, bet mums papraščiausiai atsibosta eiti ir tylėti. Aleksiukas neleidžia man nieko pirkti iš tų automatų. Ir aš neperku.
Rašau prabėgus savaitei. Dabar suprantu, ką žmonės turi galvoje sakydami, kad vieną dieną tavo gyvenimas gali apvirsti aukštyn kojom. Prieš šešias dienas gavau laišką, kuriame buvo parašyta, kad tikrų draugų nebūna, kad jie tik mūsų vaizduotės vaisius. Sunerimau. Kitą dieną mama man pasakė, kad kurį laiką turėsiu pagyventi kažkokioje sanatorijoje. Ji sako, kad aš kalbuosi su savimi. Prisimenu laišką ir Aleksiuką. Dabar suprantu. Mama, neverk. Niekada neverk viena. Leisk, aš palaikysiu tau kompaniją.
Dabar aš gyvenu čia. Mane išleidžia pasivaikščioti. Aš pasiilgstu Aleksiuko. Jiems nereikejo siųsti to laiško. Dievaži, juk niekada nesakiau, kad noriu tiesos. Juk tikrai nesakiau. Čia nėra smulkių prekių automatų. Visur apieškojau. Jų čia nėra. Čia visi nelaimingi ir tuo patenkinti.
P. S. smulkių prekių nebūna.
P. S. S. būkite patenkinti. Vardan ateities.