Griuvėsiai ragina grįžti

(Įkaitę stogų virpesiai miegantį vidurdienį)

Per užuolaidų plyšius
Įsileidžiu truputį saulės
Tegu pažaidžia  sau
Su dulkėmis ir šešėliais
Praėjusios nakties  kampuose
Alaus buteliai blyksi
Ant nešvarios palangės

O juk čia esu buvęs, kadaise gyvenęs
Dabar jau neturiu kur dėtis
Einu seno sugriuvusio namo koridoriais
Ir nenoromis pastebiu 
Įskilusiame veidrodyje
Nesiskutusį nepraustą veidą –
Galbūt paskutinį iš visų gyvųjų...

(uždarau praeitį giliame rūsyje)
sakau sau -  nutilk ieškotojau,
siųsk velniop praėjusią laimę.
Užmūrytuose kambariuose
labai sėkmingai siaučiant viesulams,
šalia kelio seniai apkartusi karčiama
išdalina bilietus į nepažadėtą žemę.