Nakties šnaresiai...

Du pamiršti šešėliai apšvietė nakties dangų...

- Ar kada pagalvojai, kaip mes tapome, tokiais, kokiais esame?
- Mes iš tamsos...
- O iš kur ta tamsa?
- Iš tuštumos...
- O ji iš kur?
- Iš perpildymo...
- Kokio?
- Širdies.

  Dvi žvaigždės tą pačią naktį šnabždėjosi...

- Ar kada pagalvojai, kodėl mes čia ir kodėl mes šviečiam?
- Ne.
- Kodėl ne?
- Nes neverta apie tai galvoti.
- Bet juk...
- ... galvoti apie tai yra tas pats, kaip savo noru išmesti iš būties prasmę...
- Prasmę?
- Šviesk toliau...

  Ji ir jis kvėpavo lediniu vėju...

- Šalta.
- Sakai?
- Jaučiu.
- Šaltį?
- Tuštumą.
- Tai einam sušilsim?
- Ne.
- Kodėl?
- Nes tyra...
- Šalti?
- Būti tuščiam.

  Lietaus lašas nukrito šalia kraujo lašo...

- Liūdi?
- Deja...
- Kodėl?
- Nes aš netekau...
- Savo kūno?
- Savo vertės...
- Juk tu lašas prarastos gyvybės, iškritęs gyvenimo...
- O tu lašas gyvybės, iškritęs iš dangaus...

  Ir mirtis tarė gyvenimui...

- Che...
- Kas?
- Gyvuok...
- Nenoriu...
- Teks...

  Kas tyra prasmės nereikalauja...