Baisu apie tave galvoti kaip apie žmogų, kuris visą gyvenimą praleistų šalia manęs. Man patinka, kai tu dingsti. Tada vėl atsirandi su puokšte tulpių (ir iš kur tu žinai, kad tulpės mėgstamiausios mano gėlės?). Patinka tavo niekučiai, kuriuos atsiunti savo apsauginio paštu. Mėgaujuosi tavimi... Kaip kokiu neiščiulpiamu saldainiuku... Ir skonis niekada neatsibosta.
Rūkau. Mėtinės cigaretės.... Dūmai lekia per visą kūna... Dievinu šį procesą. Rūkau ne dėl to, kad man kažko trūktų ir negalėčiau be to gyventi, bet dėl to, kad tai vienintelės minutės, kai randu laiko pamąstyti apie tave... Ir dar kai ką... Tavo bučinius... Saldžius kaip pačios pirmosios braškės ar avietės... Tavo akys... Atrodo būtų nieko ypatingo nei gilios žalios, nei žydros kaip dangus, bet jos žvelgia i mane ir žinau, kad tik i mane taip... Tu turbū galvoji, kad tave myliu. Aš irgi anksčiau taip galvojau. Maniau, kad be tavęs negalėčiau gyventi. Bet tai ne meilė. Tai... avietiniai ledai... su karameliniu užpilu. Ir mes jais mėgaujamės tik tada, kai jų norim... O tada dingstam. Abu. Ir atsirandam, kai vienas kitam turim padovanoti ramunės lapelį . Ne žiedelį. Gražų žalią lapeli. Su baltais taškiukais. Ir raudonais apvadėliais .
Antra cigaretė. Jeigu velniai turėtų vardus. Duočiau visiems tavo vardą. Nors ne. Neduočiau. Noriu aviečių. Bet ne iš parduotuvės. Iš miško. Įdomu ar rudenį rasčiau aviečių... Man patinka ruduo... galiu uzsidėti savo rudeniška paltą ir vaikščioti ant akmenų... Pamatyti jį visą sulytą ir jį apsikabinti... Visą jo šlapią kūną jausti šalia savęs... Tada nueiti į kavinę ir savo bučiniais jį džiovinti. O tada į brangiausią viešbutį visame mieste. Kaip idiliška ar ne? Kai pamačiau jį pirmą kartą, pamačiau jo akis. Iškart po to nusimečiau visus savo juodus rūbus ir pakeičiau juos į spalvotus. Raudonus. Geltonus . Žalius. Ružavus. O svarbiausias akcentas oranžiniai batai. Jam buvo keista, kai juoda septyniolikmetė mergina pakeitė save. Jis manimi susidomėjo. Mane glostė savo šviesiom mintim (ko anksčiau nekenčiau). Niekada negalvojau, kad pamilsiu. Man nereikėjo meilės kaip vienintelio egzitavimo pagrindo. Nes ir taip žinojau, kad neegzistuoju. Buvau ta, kuri manė, kad Dievo nėra. O dabar manau, kad Dievas ten aukštai. Jis toks didis, o aš tokia menka... Patinka man būti menkai būtybei.
Skambutis į duris. Kas trikdo mano mintis? Gi ta antra nebaigta cigaretė buvo dar 27 sekundės minčių apie JĮ. Atidarau duris. Ten jis. Su šuniuku. Visada svajojau apie šuniuką. Jorkšyro terjeras. Bet ne. Negaliu jo priimti. Man net baisu pagalvoti apie mūsų šunį mano namuose. Baisu. Gi mes nepriklausom vienas kitam. Aš apie tave galvoju tik rūkydama mėtines cigaretės, o šuo... Jis mus per daug suartintu. Bijau būtent to. Artumo. Prieraišumo. Tavo svajonių ir mano tampant mūsų svajonėmis. Mes gi du laisvi paukščiai. Durys instinktyviai užsitrenkė. Jis liko už durų. Kokia gėda. Jam. Laukiu kol jis nueis. O jis stovi. Žinau, kad čia bus tol kol neatidarysiu durų. Jis papraščiausiai toks. Atsiremiu į duris. Atsisėdu. Girdžiu kaip jis daro tą patį. Noriu paliesti jo avietines lūpas. Bet negaliu. Įdomu kiek laiko mus skirs šios durys. Pasižiuriu i laikrodį: 23: 16 ir 23 sekundės.
23: 45 ir viena sekundė. Jis vis dar čia. Paimu popieriaus lapą ir parašau jam, kad jis eitų namo. Juk neturiu ramunės lapo. Prasiunčiu. Atrašo. Kad. Jis man turi. Šuniuką. Nieko neberašau. Kur mano cigaretės??? Mėtinės cigaretės... Prisimenu, kai mes susipažinom man buvo tik septyniolika metų. Valiūkiškos mintys geidė jo. O jis laukė. Laukė. Jis nenorėjo manęs prarasti. Žinau. Kaip ir dabar. Nenori manęs prarasti... Aš viską idealizuodavau. Maniau, kad viskas kas gražu tęsis amžinai. Bijojau, kad jam gali pradėti patikti kita. Kaip aš nesupratau, kad jis matė tik mane ir manąsias akis?
02: 19 ir trisdešimt viena sekundė. Jis vis dar čia. Loja šuniukas. Nori kur šilta. Pas mamytę. Bet aš negaliu. Kodėl jis su manimi prasidėjo. Gi žinojo, kad esu kaprizinga, ne tokia kaip visos. ir žinojo, kad iš jo nieko nereikalausiu tuo pačiu metu, bet būsiu kaprizinga. Atsinešu stiklinę šalto vandens. Nueinu prie lango. Pasižiūriu pro langą. Į vokiečių gatvę. Gyvenu per gerai, kad daryčiau tokias nesąmones, pamaniau. Bet aš esu tokia kokia esu. Todėl tęsiu tai ką pradėjau. Noriu, kad jisai mane arba dar labiau mylėtų arba mestų kaip šiukšlę. Bet vistiek išliksiu garbinga spalvotapaltė.
04: 56 ir keturiolika sekundžų. Aišku neįtikėtina, bet du principingi žmonės ir niekuo nekaltas šuniukas vis dar čia. Kuo toliau tuo labiau noriu jų abiejų pas save namuose. Juk toks šuniukas buvo mano gyvenimo svajonė. O aš užtrenkiau duris. Jis išeina. IŠEINA. Kodėl? Juk maniau, kad pažįstu jį labai gerai. Jis būtų laukęs tol kol aš jį būčiau įleidus. Negaliu jo taip paleisti. Ieškau ramunės lapo. Radau tik rudeninį lietpaltį. Lauke lyja, bet aš jo nebeišdžiovinsiu savo karamelinėmis lūpomis. Atidariau duris, kai jis jau buvo išėjęs. Prie savo durų radau ramunės lapelį... Geras ženklas... Dar susitiksim. O dabar einu sapnuoti raudonus kiškiukus su rudeniniais lietpalčiais bėgiojant ramunių lapelių laukuose.