Širdies pelenai

Ant gyvos  žolės byra pelenai, jie pilka neviltimi užkemša visas žalias poras; žolė seniai pamiršo kvėpuoti, ji gyva tik todėl, kad turi šaknis, ji žino, kad išgyventi yra tiesiog privaloma. Ji žino ir laukia kažko, net nelaukia, tiesiog gyvena. Gyvybės jėga, tvirtesnė už bet kokias dulkes, pelenus, tamsą ir betvarkę, suriša visas ląsteles vienam tikslui.  Žolė kovoja begalinę kovą, žolė visada turi viltį išgyventi stadione, ant tako ir net išlįsti per nenaudojamą plentą. Tautos, turinčios tokią filosofiją, yra amžinai gyvos. Jos gali gyventi akmens salose, gali dirbti už lėkštę ryžių per dieną. Vėjas nupučia pelenus, bet ne pilkumą;  smulkiausios jų dalelės konkuruoja su deguonies atomais, su Saulės šviesa.  Milijonus kilometrų įveikęs Saulės spindulys nepasiekia žalio lapo ir, atsimušęs į baltą peleną išsisklaido ore.
Ir staiga į šitą paveikslą ateina Meilė. Ji ne ateina, bet įžengia, įsiveržia laisvais žingsniais, Saulės nušviestu veidu, plėvesuojančia lengva suknele. Pelenai pavirsta į skaidrią rasą, rasos lašai nurieda lapais ir susigeria į žemę, paversdami ją juodu aksomu, kai kurie lašai lieka žėrėti Saulės šviesoje. Žali lapai tampa stangrūs, pilni gyvybės jėgos, tobuli iki paskutinio atomo, kiekviena skaidula žino: pirmyn! Galingas gyvybės variklis, iki tol snaudęs laisvais apsisukimais, trūkteli pirmyn, visiškai nesirūpindamas, kiek yra bake degalų.
Pirmyn į gyvenimą - laisvais žingsniais, Saulės nušviestu veidu.