Tavo kūrinukai atrodo lyg aprėptų didžiulę erdvę, kurioje žmonių... daugiausi tik du, bet jie toli nuo vienas kito, gal vienas kitą ir mato, bet jie toli ar bent jau juos sieja aplinkybė nesusitikti... Ta plati erdvė: horizontalė – didelė miesto aikštė, vertikalė – paukščio skrydis (na, kai jie nešė savo duoklę)... skaudi paukščių duoklė – atiduoti save, savo plunksnas... bet kodėl ją neša jie, nelabai aišku... kalbinti likimą tai peršokimas į sakralinę, vidujinę erdvę... taigi plačiaerdvis kūrinukas... todėl jis toks neaprėpiamas, kupinas bendrumo, t. y. jį lydi apibendrintos frazės, abstrahuoti įvaizdžiai, pavyzdžiui, tas pažystamas šešėlis.
Platus ir laiko įsivaizdavimas: kalbama lyg ir dabarties momentu ar bent jau apie netolimą praeitį ir kartu stovima prie seno fontano...
Visi tie platūs erdvių ir laiko išdėstymai ir kuria melancholišką nuotaiką, neaprėpiamybę ir pats eilėraštis tada atrodo kažkoks nesugaunamas, labai platus... bet vis dėlto trūksta stipresnių ir konkretesnių įvaizdžių, kad imtų ir įstrigtų į sielą, pjautų širdį... jie skaudūs ir kupini to erdviškai plataus įtempimo, bet, sakoma, trūksta cinkelio... pvz., nelabai reikalingos 2 posmo pirmos 3 eilutės...