(Su)svetimėjimas Žuvino.

Jis buvo Žuvinas.
Jo pelekai kvepėjo
Šalta mėtų arbata,
Jo akys šiek tiek žibėjo įsauly
Sodriai žali žvynai
Pasiklysdavo
Tarp moliuskų geldelių,
Pats visas išbaldavo nuo sūraus vandens
Ir švytėdavo vakarais

[Nelaimingas Žuvinas gyveno mėly jūros]

Išplaukė kartą kur nereikia,
Palei krantą,
Kur moterys audeklus
Balina
Ir vanduo
Persisunkęs jų rankų šiluma
Pasiekė šaltą Žuvino kairiąją akį

[Nelaimingas Žuvinas iki tolei tik šaltumą žinojo]

Apsvaigęs nuo šviesos plaukė Žuvinas tolyn
Į užupį
Pamatė moterį melsva suknele
Priplaukė artyn
Įsižiūrėjo į smėlėtus jos pėdų pirštus
Pamilo
Apsimetė kiaukutu
Trumpam nustojo kvėpuoti
Kad jos artumą pajaustų

[Ji dar niekad nematė tokio nelaimingo kiaukuto]

Pakėlė ji nuo žemės
Įsidėjo kišenėn
Pamiršo
Ir nešiodavosi
Visur

[Žmonės negalėjo suprasti iš kur tas sūrus mėtų kvapas]

Nešiojosi ji Žuviną kol
Tasai išdžiūvo
Pasišiaušė
Nuo šalia laikytų
Cukrinių ledinukų
Netyčia iškrito
Kartą
Vidury aikštės

[Pajuto buvimą artėjantį]


Atsistojo ant dviejų kojų
Dabar buvo visiškais panašus
Į žmogų
Šaltais pirštais
Pajuto grindinį
Įkvėpė
Ir nuslydo žemyn gatve

[Iš balkonų pasipylė skalbiniai ir nuklojo viską aplink]

Sninga
Galvojo Žuvinas
Lėtai mirkydamas
Pirštų galiukus
Kavoje

[Jo drėgnos blakstienos palengva prarado kvapą]

Lengvas pieno rūkas
Leidosi
Įkvepiamas

Tylutėliai šnarėjo mylimosios
Mažose prieskonių krautuvėlėse

Pamažu naktis susiliejo
Su Banginio alsavimu - -