VI (XVI).
Nepastebimai prabėgdavo įtemptos dienos Europos parlamente. Neturėjau kada galvoti apie buitį ar kitus kasdienius dalykus. Prisiminiau, kad artėja Monikos gimtadienis. Dovana reikia sustyguoti mūsų šlyjančius santykius. Jaučiuosi kaltas… Svarsčiau, ką išrinkti. Gal papuošalus iš jos mėgiamo sidabro?
Vieną savaitgalį išėjau prasiblaškyti ir pasižvalgyti po Briuselį. Žėrėjo vitrinos, mandagiai pasitikdavo pardavėjai, tik viskas buvo ne mano kišenei. Monika Paryžiuje mėgusi antikvariatus, kuriuose aptikdavusi nuostabių dalykų. Pasižvalgiau po senamiestį ir aš – tokios parduotuvės nesimatė. Miesto informacija nurodė mažą, beveik nepastebimą gatvelę, pro kurią keletą kartų buvau praėjęs. Suradęs nustebau – ko tik čia nebuvo. Senukas antikvaras, siūlęs man tai vienokį, tai kitokį papuošalą, ištraukė kuklią sidabro grandinėlę, įdomaus pynimo su mažais smaragdais. Kainavo ji nelabai daug – susigundžiau nupirkti, nors baiminausi, ar įtiksiu gana subtiliam Monikos skoniui.
Diskusijos Parlamente atlėgo ir seko. Kasdien užtrukdavau iki vėlumos. Internetu užsisakiau bilietą – atsiimsiu prieš pusvalandį iki traukinio išvykimo. Po ilgų savaičių namų nemalonumai turėtų būti nugrimzdę į užmarštį… Vyliausi ramybės ir darnos – tiek nedaug troškau sugrįžęs prie šeimos židinio. Greičiau greičiau namo! Jutau gimtinės ilgesį ir trauką, nors ir nebuvo kada liūdėti. Tas žemės lopinėlis prie Baltijos buvo toks jaudinamai savas lyg senas duonos trupinys, užsilikęs seno apsiausto kišenėje…