Ji šaukia į save,
Prisideda šaunamąjį prie smilkinio…
(Ji – piktasis ne savo kūne).
Kiekviena kulka atšoka nuo veidrodžio…
Šypsnys nepažįstamiems staiga išsigąsta
Ir bijoti pradeda ji.
Kulka pasididžiuodama šauna atgal.
Neskauda – ji nepabėga.
Ji stovi pasiruošusi (abejotinai).
Kulka persmelkia riešą. Kraujuoja.
Sudreba nuo veriančio aštrumo.
Kiekvieną įsmigimą jaučia ji dabar,
Su vis nauja žaizda – krūpteli.
Prarado ji sveiką protą,
Bet tuo dar viskas nesibaigia.
Ji nusipjauna abi savo kojas –
Viskas dėl mados.
Susiuva jas atgal su vilnoniais siūlais –
Kad sustingdytų nuobodų skausmą.
Supranta buvusi kvailė.
Juoda. Atslenka prabėgę... metai.
“Kvaile, kvaile merga, ” – žviegia jai motina.
“ Na, ką gi tu padarei? ”
Išsitraukia iš kišenės duonos peilį ji.
Ir vėl tas pats.
Suklumpa ji ant savo kelmo.
“ Jau geriau! ” – verkia ji,
Patenkinta juodais kraujo krešuliais.
Maniakiški yra to narkomano žodžiai,
Besiliejantys sklandžiai iš jo burnos.
Ji taria, jog viskas bus gerai.
Nurimsta.
Nusisuka. Sekundė. Jis eina keliu žemyn.
Juodi, suraukti antakiai išduoda,
Pribėga, trenkia.
Trukteli ranką už nugaros ir pasinaudoja duonos peiliu.
“ Labai ačiū, mieloji, už tai, ” – ištaria jis,
Atsisakydamas tos rankos.
Šoka metrais dangaus link ji,
Ir sustoja vidury oro.
Pasruva piktosios ašaros.
“ Taip neteisinga! ” – žviegia ji.
Sklendžia žemyn, susiriesdama į kamuolį,
Apglėbdama jo nutrūkusią ranką.
Staiga trenkiasi žemėn, žiopteli oro ji.
Tranko ranką, sutrikusi nuo tylios ramybės.
Sustoja.
Užsidega cigaretę...
Ir išjungia pavojaus signalą.