Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







– Tai ar einame šiandien?
– Kur?
– Į žūklę, kad tave kur blusos. Ar neatmeni, jog vakar tarėmės?
– A, pamiršau visai. Palauk manęs mašinoje, aš tuojau.
Kridis padėjo telefono ragelį ir, pasisukęs šonu, pakštelėjo gulinčiai šalia žmonai į skruostą. Ta sumurmėjo kažką per miegus ir užsidengė galvą antklode. Kridis lėtai išslinko iš lovos, pasiėmė rūbus ir, išėjęs iš miegamojo, uždarė duris. Apsirengė neskubėdamas, užkando ir, išjungęs šviesą, išsliūkino laukan. Polas jau laukė jo kieme, rūkydamas šalia savo mašinos.
– Atleisk, visai išsprūdo man iš galvos, – pabandė teisintis Kridis.
– Nieko tokio. Pasiėmei reikmenis?
– Ne, Polai, aš greit nusileisiu jų į sandėlį.
Kridis apėjo Polo mašiną, įlindo į iškastos prie namo žeminės anga. Neužilgo jis iškėlė didelį juodo brezento krepšį ir išlindęs atnešė jį prie mašinos.
– Polai, atidaryk bagažinę.
– Tuojau.

.....

Neužilgo Kridis atsidūrė prie upės. Nė nepastebėjo, kaip prašvilpė tuos penkiasdešimt aštuonis kilometrus. Polo mašina, tai ne jo senas, aplūžęs elektromobilis, bejudantis ne ką greičiau už bėgantį žmogų. Na, nieko. Keletas sėkmingesnių žūklių, kaip senais gerais laikais, ir gal būt jis įsigys ką nors geresnio nei tas senas “Mersas”.
– Šiąnakt turėtų gerai eitis prie Kulverto sąnašos.
– Ką?– Kridis neiškart išgirdo Polo žodžius.
– Sakau, šiąnakt turėtų sektis prie Kulverto, nes vakar gerai nulijo.
– Ar upė patvinus buvo?
– O kaipgi, kad ją kur blusos.
Tuo pokalbis pasibaigė. Kridis išlipo iš mašinos, išėmė savo krepšį ir, ištraukęs darbinius rūbus, persirengė. Polas padarė tą patį. Po to jie pasičiupo savo mantą ir, užrakinę mašiną, patraukė pro pakrantės miškelį palei upę link jų pamėgtos sąnašos.
– Ką veiksi, jei gerai šiandien pasiseks, Kridi?
– Aš nežinau, sunkūs dabar laikai. Reikėtų susimokėti už namą, už vaikų mokslus, o ir šiaip maistui nebeužtenka. Pats žinai, kai prieš metus netekau darbo, sunkiai pragyvenu, tik iš žūkles ir gyvenu... Bet kad pastaruoju metu, pats matai, ir ji nelabai sekasi. Vis smulkmę traukiam. Ar beprisimeni, kada gerai kibo?
– Vargiai pamenu tuos laikus. Nebent, tada geri laikai buvo, kai Linčo kompanija nebuvo uždėjusi letenos ant viso dešiniojo upės kranto... Atsargiai, čia duobė... O juk visa kas geriausia priplaka būtent prie jo.
– Taip, tą Linčą reiktų kur nudėti patykojus. Kokius turtus susikrovė, kiaulė. Nereikėjo mums tada pasirašyti tų jo popierių už jokius pinigus.
– Aha, kad jį kur blusos... O, žiūrėk, mūsų vietoje jau kažkas sėdi.
Kridis pažvelgė į tamsą.
– Nieko nematyt. Nors gal...
Tolumoje sublizgėjo upės paviršius ir ties ta vieta, kur upė darė posūkį, sumirksėjo švieselė. Greitai medžiai praretėjo ir Kridis išėjo paskui Polą į pliažą. Palei pat krantą, ant nedidelės smėlio sąnašėlės degė laužas. Nuo jo į dangų spragsėdamos kilo raudonos žiežirbos, o liepsna, momentais vėjo įpūsta, lyžtelėdavo šalia gulinčio akmens atbrailą, nušviesdama ant jo sėdinčio žmogaus nugarą.
– A, čia tas nukvaišęs senis,– šnypštelėjo Polas. – Ir vėl jis sėdi čia įmerkęs savo pagaikštį, kad jį kur blusos.
Kridis, pasikasęs uodo įkąstą kaktą, priėjo prie laužo ir pasisveikino:
– Labas rytas, seni.
Tas neatsisukdamas murmtelėjo sau po nosimi kažką neaiškaus.
– Ar nesutrukdysime mes tau?
Polas irgi prisiartino.
– Nekreipk tu į jį dėmesio. Dirbam darbą! Matai, kad iš jo žodžio neišpeši...
Abu nusimetė savo maišus žemėn. Po kiek laiko upės tarpsnis sužibo nuo skaisčios pakrantėje susmaigstytų žibintų šviesos.
– Kridi, mano grėbštui nulūžo vienas kablys, kad jį kur blusos. Gal turi atsarginį?
– Turiu, pasiimk iš krepšio.
Kridis neskubėdamas baigė ruošti įrankius ir pasičiupęs savo senutį grėbštą, nutipeno prie vandens. Neužilgo atėjo ir Polas su savuoju.
– Na ką, pradedam.
– Pradedam.
Negarsiai burgztelėjo įjungiamas Kridžio grėbštas, sužibo žalsva švieselė jo šone. Kridis atsivedėjo ir iš visų jėgų švystelėjo aparatą į upės gilumą. Kažkur tamsoje pūkštelėjo. Po kiek laiko pasigirdo dar vienas pūkštelėjimas.
– Ir aš kaip toli numečiau,– šnypštelėjo Polas.– Eime į krantą, ten palauksime.
Kridis apsisuko ir, išlindęs iš vandens, atsisėdo ant smėlio.
– O senis vis dar kiurkso? – paklausė jis.
– O taip, sėdi, ir sėdės ligi ryto, kad jį kur blusos. Kiti pasakoja, kad jis prakiurkso prie upės ligi pat vidurdienio, o pradeda nuo pat ankstaus vakaro. Ką jis čia veikia, man įdomu? Niekas nematė, kad jis būtų turėjęs kada kokį grėbštą ar bent vieltinklį. Jis niekad neištraukia čia nė surūdijusio skatiko, nekalbant jau apie padorų laimikį. Ar tu, Kridi, pirmąkart jį čia matai?
– Ne, atmeni tąkart, kai ištraukėm penkiasdešimt kilogramų vielos ritę, jis sėdėjo čia.
– A, teisingai. Šiaip jis dažniausiai kiurkso Kriplio įlankėlėje. Keistas senis. Ir ta jo lazda su pririšta prie galo virve, nuleista vandenin irgi be ryšio. Su ja gi neišsitrauksi jokio naudingo metalinio daikto... O, maniškis pyptelėjo! Greitai jis šiandien, kad jį kur blusos. Einam, Kridi, padėsi išvilkti į krantą.
Kridis įsiklausė. Ir tikrai iš vandens pasigirdo Polo grėbšto signalas. Abu pakilo nuo smėlio ir žengė į upę. Neužilgo už keliolikos metrų skaisčiai nušvito išnirusio į paviršių aparato šviesa. Polas išsitraukė iš kišenės valdymo pultą ir pasuko grįžimo rankeną. Grėbštas sunkiai pripūškavo artyn.
– Oho kaip paniręs, kad ji kur blusos. Traukiam.
Kridis pačiupo prietaisą už vienos rankenos, Polas neskubėdamas paėmė už kitos, ir jie kartu išvilko jį į krantą. Iš paskos išsivilko ir laimikis. Iš penkiolikos grėbšto kablių ir gaudyklių aštuonios buvo pilnos.
– Na va, Kridi, žiū, kaip viena išsipūtusi. Tuojau aš ją atidarysiu. Cha, man nuskilo, žiūrėk.
Kridis priėjo arčiau. Žibinto šviesoje jis įžiūrėjo gaudyklėje didelį aprūdijusį metalinį rutulį, ir pavydas suspaudė širdį...
– Nekaip aštuoniolika su puse svers,– šūktelėjo Polas,– pasisekė. Paskutinį syk prieš pusmetį, berods, tokį buvau sugavęs... Kiek manai dabar kainuoja toks? Och, nušveisiu jį atsargiai... Gryna geležis...
Kridis pasičiupo vieną iš kablių ir atsargiai nukabino nedidelį vielos tinklo gabaliuką. Padėjęs jį į Polo krepšį, jau norėjo imti už vienos apypilnės gaudyklės, kaip jį nutraukė Polo šūksnis.
– Žiūrėk, ką ištraukiau!
– Na ir ką ten pagavai?– Kridis pakėlė akis.
– Už kablio užsikabino skarba, kad ją kur blusos.
– Plastmasinė?
– Jo. Ot mėšlas.
Tolumoje pasigirdo įmesto į vandenį daikto pliumptelėjimas ir negarsus Polo krizenimas. Kridis vėl ėmėsi atidarinėti gaudyklę, kuri kažko užsiožiavo nenorėdama atsiverti. Kridis, pasigrabaliojęs kišenėje, išsitraukė savo lenktinį peilį ir užkišo jo geležtę tarp gaudyklės sienelių. Ta negarsiai girgžtelėjo ir prasivėrė. Polas įkišo jon ranką ir pagrabaliojęs ištraukė nedidelę medžio atskalą, matyt, kokios lentos atplaišą, iš kurios stirksojo keletas sulankstytų aprūdijusių vinių.
– Na, šiandien lyg ir neblogai, Kridi, ką? Dar keletas tokių užmetimų ir pradžiuginsim Libą iš supirktuvės. Turės atskaičiuoti skambančiųjų, kad jį kur blusos. O rutulys vien ko vertas, tikrai svers apie aštuoniolika, o gal net dvidešimt.
– Tikrai, – šiek tiek su pavydu pritarė Kridis.
Jis atsikėlė nuo žemės, įmetė lentgalį į krepšį ir pažvelgė į upę. Už žibintų apšviesto vandens tarpsnio tvyrojo neįžvelgiama tamsa, o joje kažkur paniręs jo grėbštas. Kridis įtempė ausis – gal pasigirs kur signalas, bet teišgirdo užpildžiusį visą apylinkę cikadų svirpęsi.
– Gal nueiti ir parodyti tam seniui, kaip reikia žvejoti, kad jį kur blusos. Ei, seni, girdi...
– Atstok tu nuo jo,– Kridis pasisuko ir priėjo prie vieno iš įsmeigtų į žemę šviestuvų,– geriau jau įmesk savo grėbštą atgal į upę.
– Et...
Kridis įsiklausė į nušlepsinčio draugo žingsnius ir po kiek laiko ataidėjusį skambų pūkštelėjimą. Apėmė miegas. Kridis pamojavo ranka, vydamas įkyrų mašalą, o kartu ir belendantį snaudulį. Atsisėdo ant žemės, užsimerkė...
– Ar girdi, Kridi!
Polo balsas pažadino.
– Kas? Ką?
– Signalas. Taviškio.
– A, taip. Einam, padėsi.
Kridis atsikėlė, pasitaisė ilgaaulius batus ir įžengė upėn. “Gerai būtų, jei pasisektų kaip Polui, pinigų velniškai reikia”,– pagalvojo. Išsiėmė pultą ir iškvietė grėbštą, kuris lyg to ir telaukęs, išniro prie pat jo kojų.
– Atrodo nekaip, kad jį kur blusos.
– Nekarksėk,– Kridis pačiupo aparatą ir palengva nutempė krantan,– geriau atvilk gaudykles.
Kai ir jos buvo išvilktos ant smėlio, Kridis pripuolė ir ėmėsi apžiūros... Pirmasis kablys buvo tuščias, antrasis taip pat, ant trečiojo karojo užsikabinusi žolių krūva, užtat ketvirtas kablys buvo pagavęs neilgą varinės vielos ritę, sužvilgusią žibintų šviesoje.
– Varis gerai,– nugirdo Polo žodžius. – Sakiau, kad po lietaus turėtų prisiplukdyti gėrybių. Žiū, gaudyklėje armatūros gabalas ir skarda metalinė... O čiagi kas?!
Kridis sukluso. Polo balse pasijuto kažkokia keista nuostabos gaidelė, nuostabos ir kažkokio vos jaučiamo pasišlykštėjimo.. – Čiagi kas, kad jį kur blu...?
Kridis pasikėlė ir priėjo prie Polo apžiūrimos gaudyklės. Iš pradžių nesuprato, ką tas pamatė tokio, kad taip nustebo. Tad geriau įsižiūrėjo. Pačiame gaudyklės dugne gulėjo kažkas nesuvokiamo. Tai buvo gyva. Pailgas, blizgantis šaltu metalu kūnas, spurdantis ir besiblaškantis tarp įstrigusio akmens ir metalinės skardinės šono.
– Kas tai?– sulemeno jis ir, nedrįsdamas paliesti padaro ranka, bakstelėjo  peiliu. Gyvis pašoko ir drėbėsi gaudyklės dugnan.
– Šlykštu, kad jį kur blusos. Smeik tu jį ir mesk šalin. Žiū, kaip akis išvertęs, ir spurda dar...
Kridis tvirčiau suspaudė peilį ir pasiruošė smeigti, tik staiga jo ranką kažkas sugriebė ir jau švelniau patraukė šalin.
– Kokio velnio!– suriko Polas.
– Atiduokit tai man.
– Seni?– Kridis neteko žado. – Na, ir išgąsdinai.
– Atiduokit tai man, prašau.
Kridis atsistojo. Tą patį buvo padaręs ir Polas.
– Labai prašau,– senio akys keistai suspindo žibintų šviesoje, verdamos tai vieną, tai kitą vyrą, lyg maldaudamos didžiausios malonės. Rankos gi švelniai tiesėsi į tą gyvį, tarsi norėdamos apglėbti ir apsaugoti nuo kažko nesuvokiamo.
– Atiduokite,– dar kartą pakartojo virpančios lūpos.
– Tu ką, seni,– nervingai sukrizeno Polas,– visai jau...
– Palauk, Polai,– nesuprasdamas pats kodėl, nuramino jį Kridis ir, priėjęs prie senio arčiau, paklausė jo:
– Bet kam tau tai... Aišku, tu gali pasiimti, jei tik reikia, bet...
Senis lyg negirdėdamas pasilenkė, paėmė drebančiom rankom gyvį į delną ir atsargiai įleido į iš kažkur rankoje atsiradusį kibirėlį, sklidiną vandens.
– Ačiū,– teištarė ir pasisuko eiti.
– Palauk, seni, kad tave kur blusos,– pagriebė jį už peties Polas.
Senis visas kažkaip susigūžė, sulinko.
– Paleisk jį, Polai, paleisk, tegu eina ir nešasi tai... tai.
– Žuvis, tai vadinasi žuvis,– senis pasisuko ir dingo tamsoje. Iš toli teatskriejo:
– Aštuoniasdešimt metų laukiau, dabar galiu mirti...
Ir tyla. Cikados tebečirpė, mašalai tebezyzė, kažkur spragsėjo senio paliktas laužas. Kridis, panarinęs galvą, nenuleido akių nuo kažko neapibrėžto, esančio kažkur priešais jo akis. Tapo nejauku ir keista.
– Bala jo nematė, eime traukti metalo...– Polo žodžiai sprogo tarsi granata, nutraukdami tą užsitęsusią nemalonią tylą, bet giliai širdyje Kridžiui liko kažkoks keistas nenusakomas jausmas, pojūtis, tarsi jis neteko kažko svarbaus gyvenime. Tarsi tas senis, išnykęs tamsoje, nešinas savo žuvimi, išsinešė kažką nesugrąžinamo ir prarasto amžiams, ir ko jau niekada nepamatysi, niekad neregėsi. Kridis atsiduso.
– Eime, Polai. Einame žvejoti toliau.
Vanduo supliuškeno nuo įžengusių į jį dviejų vyrų žingsnių, o tolumoje tarp sugriauto seno miesto pastatų sužibo pirmieji kylančios vasaros saulės spinduliai...

2001-08-18 23:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 36 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-02 21:34
Nuar
Įtaigiai nupieštas postapokaliptinio pasaulio vaizdas. Dialogai įtikinantys. O tragiškumo pojūtis pasiekiamas per seno žmogaus svajonės išsipildymą. Tokio senos, kad dar prisimena kitus laikus, kai žvejyba buvo ne tai, kaip ją supranta kiti du vyrai. Tikrai geras kūrinys. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-27 11:35
klimbingupthewalls
taip, man irgi kliūna pasikartojantys kreipiniai, tarsi sukapojantys tekstą, tarsi sukūriantys kampus, už kurių kliuvinėja metalo ieškikliai ir tempia tik skardines, bet viską atperka kūrinio pabaiga ir jo idėja. man tai vienas labiausiai įstrigusių darbų per visą rašyk.lt istoriją. sentimentai. 4.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-25 22:05
benush
Pradžia gal kiek ištęsta, bet  visumoj darbas patiko. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 19:06
Raistine
Kai kur mintys prieštarauja vienos kitoms ir dar tie be galo : Kridis, Kridis, Kridis...3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 11:58
Erla
Fantastika realybės fone. Žvejojimo proceso ir aplinkos peizažai sodriai aprašyti. Žuvis ar kaip gyvo simbolika tinkamas kontrasto priešpastatymas metalui. Labai tinkamas. Kūrinį reikėtų ,,pagludinti''.
Almanachui 3.8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-18 21:07
jovaras
iš ties geras kūrinys. suintrigavo ir nepaleido. gal pradžia per daug užtęsta,pabaiga per greitai užbaigta. kažkaip neįtikina, kad senis 80 metų laukė tos žuvies. nejaugi žmonės taip atbukę, kad tik gelžgalius renka, o upėje nėra jokio gyvio ir tik po 80metų- vienas gyvys atsirado. balas būtų 3,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-18 12:16
Lengvai
Ilgoka ir nelabai įdomi įžanga, kupina nenatūralių dialogų. Matosi,k ad autorius nori pateikti kuo daugiau informacijos per dialogus ir ksiatant tai jaučiama - negerai. Kitas dalykas, jeigu Kridis pragyvena tik iš žūklės, ar išties jis galėtų pamiršti, kad eina žvejoti ryte su draugu? Pernelyg dažnai minimi vardai: Kridis, Polas, Kridis, Kridis - neskaniai skaitosi.

Apskritai, istorija manęs neusžavėjo. Taip, parašyta neblogai, bet nuobodoka.

Vertinimas klubui: 3,5



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 18:51
TomKomPotas
Kiek ilgokai eita "prie reikalo", nors, reikia pasakyti, su įdomumu skaičiau, mesti nesinorėjo (: Gerai tas šaltas metalas sukontrastavo su (tegul ir metalinio spindesio) gyva žuvele. Kiek per lengvai paleistas senis su žuvele - kažkaip norėjosi, jog jis tą žuvelę prasmingiau panaudotų, o ne tik ramus numirtų. Na, uždarbiavimo iš metalo paieškų nepriskirčiau fantastikai (ką tik pro langą mačiau kaip murzinas pilietis nutempė vežimėlį, pilną skardų, į supirktuvę), kai kur norėjosi įpinti kiek gilesnio egzistencinio pamąstymo (mat šiaip dominuoja toks detalus žvejybos proceso aprašymas su primityvoka priežastimi "reikia pinigų". Bet bandrai patiko. Ypač tas juntamas emocinis krūvis pabaigoje. 4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-16 05:16
ire
ire
Detaliai taip. Ir nuosekliai. Sužavėjo grynumu, lengva kalba ir tikslingumu. Jokių bereikalingų plepėjimų. Puikiu išpildymu. 4,6
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-16 00:11
lengva
o tolumoje tarp sugriauto seno miesto pastatų sužibo pirmieji kylančios VARINĖS saulės spinduliai... Taip persiskaitė:) O iš tikro bredberiškame stiliuje. Kaifavau skaitydama, ačiū:) keturi su puse Almanachui
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-15 07:16
omnia
Kiek per paprastas, ir ne visai logiškas darbas, ir kalba šiek tiek pernelyg valdo autorių, bet šiaip ji visai asketiška, švari, ir per tą emocinį asketiškumą ima ir prasimuša žmogiškumas, šiek tiek juokingas, kiek nevykęs, bet vis tik – nata ta.
4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 22:35
Lapis
vertinu 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 14:22
Daineko
čia tai fantastika :) gal kiek pedėtas tas laukiamumas, o ir tos detalės dar pažįstamos, bet palikim tasi fantastikai :)

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 09:37
tictac_it
Idėja gera, "nusigyvenęs" pasaulėlis, kuriame belikę tik žmonės ir blusos :) Ne, gal blusų ir nėra, jos tik archaiška mitologija. Metalai - žvejojamos vertybės, tad gal kažkaip reikėjo paminėti kad ir "senas mersas" ir naujesnė transporto priemonė - plastiko šedevrai, nes ... neatitikimai kai kurie. Pabaiga - toks tipiškas sentimentas.  4,01
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 19:36
Svoloč
Jo, šitą jau esu kažkada seniau skaitęs, tik keista, kad nekomentavau. Šitas geras. Tai yra gera fantastika. Tokia man patinka. Rašymas irgi yra sklandus ir dailus. Ne stebuklas, bet ir nekliūva. Todėl

almanachui 4,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 19:27
Lapis
man patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-13 19:27
Lapis
man patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-03 15:30
Tilitė
Šio kūrinėlio idėja stipri, o tekstas, deja, visiškai neišraiškingas, skurdus.
Kridis padėjo /.../
Kridis apėjo /.../
Kridis pažvelgė /.../
Kridis išėjo /.../
Kridis atsivedėjo /.../
Kridis apsisuko /.../
Kridis įsiklausė /.../
Kridis pačiupo /.../
Kridis priėjo /.../
Kridis pasičiupo /.../

Ir taip dar keliasdešimt sakinių tokiu pačiu štampeliu atkalta...
Gerokai pabosta ir tampa sunku skaityti. Nieko daugiau apie Kridį ir nesužinojau iki rašinėlio pabaigos, tik tiek, kad jis – Kridis.
Kridis atsiduso :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 02:05
klimbingupthewalls
Autorius atsiuntė pakeistą versiją. Kūrinys yra atnaujintas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 19:15
Irvidas
Tru Flax, niekad apie tai nepagalvojau. :)
Bet logiska. Sutinku. Jei kada perdarysiu si kurini - istasysiu sia "klaida". :) Aciu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 35]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą