Mano ilgiausia bemiegė naktis (I-V skyrius)

Priešegzamininė kūrybinių idėjų ejakuliacija

ĮSPĖJIMAS (o gal kai kam paskatinimas). Knygoje gausu žargoninių žodžių, barbarizmų, išsireiškimų nevalstybine kalba, politinių užuominų ir kitų dalykų, kuriuos kai kurie žmonės gali laikyti įžeidžiančiais ir/ar atstumiančiais.
Nepaisant kai kurių autoriui ar Jums pažįstamų, ar kažkur girdėtų vardų ir fakto, kad didžioji dalis vietovardžių yra tikri, kūrinys nėra biografinis ar autobiografinis.

autoriaus žodis
(nors, deja, ne vienas)

Sveika, tauta!

Atsakingai prieš visą Lietuvą pareiškiu, kad istorija, atspausdinta ant šių lapų, bus tikrai ypatinga. Bet! Bet nebus labai panaši į kokio nors Odisėjo, Irmido ir Kventino, Šveiko arba Šuriko nuotykius. Na, gal nebent į Knysliuko... Pajuokavau.
Šitą kūrinį rašiau labai reikšmingu sau laikotarpiu – būdamas paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Kaip radau laiko, paklausit? Oi, aš esu aš. Mokslai man vaikystėje asociavosi su kažkuo nemaloniu, lyg vizitu pas stomatologą arba vidurių užkietėjimu tuo metu, kai mirtinai reikia „analizų“... Na, bent jau pasąmonėje. Šiaip nesu apkerpėjęs – mokausi, nes žinau, kad tai gyvenimo esmė, be to, durnas likti nenoriu, heh. Visgi nutariau, kad per šitą priešegzamininį stresų maratoną, kuris jau faktiškai prasidėjo (įžangą rašau įpusėjęs kūrinį... nevaleika!), mano „plunksnuotai“ sielai reikalingas būdas atpalaiduot nervus ir tuo pačiu dar palavinti savo vaizduotės ir išmonės „agregatą“. Yra ir dar vienas šitų šlebizavonių privalumas – panos mėgsta menininkus (čia ne aš sugalvojau šitą mitą; neatrodo panašus į tiesą, nu bet tikėt reik, heh)... Atsiait, limpa kaip musės prie šūdo. Cha!
Kaip jums derėtų skaityti mano „meną“? Kaip tik „užplauks”; galit mėgint net iš dešinės į kairę. Vienintelis patarimas, į kurį privalot atsižvelgti, labai paprastas: į nieką nežiūrėkite rimtai. Na, keliose vietose šiai taisyklei galėtumėt padaryti ir išimtį, bet čia jau jūsų reikalas. Svarbiausia, kad nemėgintumėt mano pseudo–kūrinėlyje ieškot visokių –istinių, –icinių ir kt. motyvų.
Kam rekomenduočiau skaityti? Be jokios abejonės, savo bendraamžiams, nes vyresni tik išvadintų mano kūrybą nebrendyliška. Rašiau, kad atsipalaiduočiau ir užsimirščiau, tad ir skaitantiems patarčiau skaityti tada, kai norėsit atsipalaiduoti, nors trumpam pamiršti bėdas. Ir dar – privalau pridurti – man džiugu prisidėti prie knygų populiarinimo jaunimėlio tarpe, heh. Va.
O kam tada nerekomenduoju? Nepatariu rodyti jokiam konservatyviam, subrendusiam, senamadiškam žmogui ir/ar auginančiam vaikus. Čia yra keiksmų (nors dalinai ir cenzūravau), užuominų apie alkoholį, narkotikus (nors apie pastaruosius rašiau šiek tiek moralizuodamas), ginklus ir seksą.
Nors tų užuominų ir yra, turiu nuraminti aistringo sekso scenų ištroškusius skaitytojus – daugybė dalykų šiame pasaulyje yra neteisingai suprasti. Tikiuosi, kad bent jau pavadinimą interpretuosit teisingai, kai perskaitysit knygą.
Nepaisant to, kad mano viduje gyvena mažas, bet labai rimtas skeptikas, aš likau patenkintas šia savo pramogine rašliava ir tikiu, kad kažkam ji būtinai irgi patiks. Visgi dar geriau būtų, jei kuris akylesnis skaitytojas susisiektų su manim ir baksteltų į vietas, kurias derėtų  „nušlifuoti”. Aš gi dar ne Hemingvėjus, o ir kritiką priimu kaip patarimus tobulėjimui.
Šiaip ar taip, aš ir šiaip kiek galėdamas stengiausi nenusivažiuoti į lankas. Yra sakoma: “Kuo mažiau šūdo, tuo daugiau popieriaus lieka”. Kartais taip sakoma einantiems į tualetą, o kartais – rašytojams.
Bet kokie rašytojo išvedžiojimai yra lygūs nuliui, kol jo kūrybos vaisiaus neįvertino skaitytojas, todėl viską, ko prašau iš jūsų, išreikšiu perfrazuodamas kito žymaus Martyno žodžius.

*******************************MARAZMIZMA PRASTI ŽADEI
*******************************
Broleenai ir sesereenai,
  Ligvninies palatv kaimeenai,
Evstachijai Vambzdziai ir pvsdvrniai,
  Travkiet mani wisi ir skaiteekiet!
Niswarbv, koo ketinsma laikiet ar pastatiet,
  Arbi koom norejsma ragvs istatiet!
Herodotu noodieny noonai ishklavseekiet,
  Vodeges pabrvkie,
Imkiet mani jee knapsiekiet,
  Jee tootay knapsiedami sheepsokities!

P. S. Slapta svajoju, kad gal kada nors koks nors kuoktelėjęs režisierius pastatys filmą pagal šią knygą. Gal tai tik svajuko dramblionės, bet... Šiam pasauly visko būna!










„Rytas protingesnis už vakarą. “
(lietuvių liaudies patarlė)


“Naktis mus išlaisvina! Ironiška, kad mes išsiritam iš savų kokonų naktį ir atskleidžiam savo tikruosius, gryniausius bruožus. ”
(Šarūno žodžiai)



Skiriu... Sau pačiam!


I.

Saliut, chebryte!

Kad ir kieno akys dabar belakstytų po šias eilutes, jaučiu nepaprastą dėkingumą visiems. Dėmesys man visada patinka. Ypač jei tai – silpnoji lytis.
Keletą kartų pertrauktas, papasakosiu jums savo istoriją, kuri tikrai netiks nagrinėjimui per lietuvių literatūros pamokas, bet yra ideali tema pokalbiui su draugais prie alaus bokalo arba kefyro stiklinės.
Jums jau įkyrėjo mano kalbos maniera? Tai meskit šią knygiūkštę lauk, nes aš gimiau su tokiu liežuviu ir greičiausiai su juo mirsiu... Jei tik nesusipažinsiu su kokia ekstremaliai bučiuotis mėgstančia pana. Bet šiaip vieną jau pažįstu.
Kažkaip keista rašyti knygą apie save. Beje, aš ir šiaip keistokas. Pavyzdžiui, mėgstu labai lėtai vaikščioti. Einu ir žvalgausi. Jei aš reinkarnavausi iš automobilio, tikriausiai buvau limuzinas. Toks baltas, ilgas ir priklausiau kokiai seksovai panai. Na ir mintis – įsivaizduoti, kad tavyje yra įžymios karštuolės kojytės... O tu ją kur nors veži... Ir neišleidi!
Kertu, kad tie iš jūsų, kurie vis dar skaito (nors tokių, be abejo, tik vienetai – jūs išrinktieji!), jau nervuojasi laužydami galvą, kodėl šitas veikėjas neprisistato. Na, ką jau su jumis darysi... Mano karma turi unikalų slaptą vardą, o žmogišką apvalkalą kiti mąstantys dvikojai padarai vadina Šarūnu. Gyvenu tokiam kvailam beprasmiškam miestely Knapsiukuose, kurio net didžiausiam žemėlapy nerastum. Žinau žinau – griebei savo didžiausią atlasą, bet nevark, nerasi. Čia toks užkampis, į kurį nė prezidentas Paksas savo „artistinės programos“ rodyt neatvažiavo. O šiaip... Jei jums mano laikrodžio SEIKO ir “vietos lokatorių” parodymai tolesnių skyrių pradžiose ką nors sakys, galbūt kada nors ir atvažiuosit į mano gimtą kaimą...
Na, tai, netampydamas ilgai jūsų už plaukų, judėsiu prie esmės.
Vieną įpusėjusios vasaros penktadienio vakarą aš kartu su dauguma miestelio paauglių linksminausi pas savo geriausią draugą Liną. Ramybės gatvėj.
Bet ramu tikrai nebuvo...
Kalbant apie Liną, paminėtina, jog jam iki grabo lentos reiks dėkot už tai, kad savo namus pavertė amžina tūsų buveine. O kur seniai, paklausit? Jis našlaitis – tėvai žuvo automobilio avarijoje. Teta, gyvenanti Kanadoje, reguliariai siunčia pinigų, tad Linas nepaliktas likimo valiai. Čia dar per švelniai pasakyta. Už gautas babkes jis ne tik visus mokesčius ramiai susimoka: neseniai rado už ką ir tačką nusipirkti. Mes jam žiauriai pavydim visiškos laisvės ir savarankiškumo. O jis niekad nepamiršta mūsų, jo draugų. Nieko negaili – jei esi “savekas”, Linas tau bet ką, kad ir savo butelį, atiduos. Kas dar? Jis keiksmažodžių ekspertas. Be to, kartais pasidaro tikras niurzga (tai tarsi priepuoliai), nepagauna tiesiog elementarių bajerių, pyksta dėl menkniekių. Gal kokia ūminė amnezija kalta, nežinau. Ir dar vienas įdomus dalykėlis: kartą atėjęs į svečius Liną užklupau šukas laikant tarsi mikrofoną, o magas grojo Celine Dion “My Heart Will Go On”. Likau apšalęs.
Žodžiu, aš penktadienį tūsinausi pas Liną. Chebros buvo daug (dauguma snukių man buvo nematyti), bet man viskas buvo nusibodę. Nė alus nebetraukė, nes jau buvau pakankamai prisišvampęs. Buvo maždaug penkiolika po devynių, kaip liudijo mano neklystantis prestižinis laikrodis SEIKO už tris litus.
Net nenumaniau, kad netrukus visas mano gyvenimas apsivers ir aš išgyvensiu patį turiningiausią nuotykį savo ligšiol palyginti monotoniškoje egzistencijoje.
Prie manęs staiga priėjo Lincė ir panoro pasikalbėti.
– Nu, ką chimičini? Ar labai užsiėmęs? – Pasiteiravo. Jau supratau, kad kažko labai prireikė.
– Aišku. Mąstau, gal persivardint į Gerimantą Čierkauską... – Vyptelėjau kaip mažvaikis. – O kas?
– Kas kas, Šarai b***. Pats žinai. Šiandien tavo eilė.
– Mano? Blin!
Aš, Linas ir mūsų panos, kurios keičiamos kas mėnesį, todėl neverta minėt vardų, kartais likdavom nakvoti (šis „paprotys“ jau tada buvo nykstantis reiškinys), o būdas atsilyginti už šią paslaugą – nueiti nupirkti mineralinio vandens. Kas kartą šią estafetę atlikdavo vis kitas iš mūsų. Ir nesispyriodavom – ryte mineralinis yra pats geriausias vaistas nuo pagirių.
– Kodėl nepasakei, kad nueičiau dieną?
– Eik n**** su tuo išsip***nėjimu! „Saulutė“ kiaurą parą veikia! Koks skirtumas? –  Irzliai atkirto Linas. Turbūt vėl pana nedavė, pamaniau, bet nutylėjau. – Dar nesi toks apsinešęs, kad nenueitum poros šimtų metrų.
– Mmmm... jo. Ai, ir oras visai geras. Okei, Lince, nueisiu.
Po teisybei, kai ištariau tuos žodžius, jau ne tik kad nesispyriojau, bet pajutau begalinį norą ištrūkti iš Lino namų. Didžėjus grojo vien įkyrėjusį hiphopą, mano klasiokė Rita, viena iš nedaugelio ten pastebėtų pažįstamų, tiesiai man prieš nosį rijo amfą (ir kaip čia prasmuko dileriai?), vienas psichas, šokinėdamas kaip idiotas, rėkavo „Tvarka buuus! Kas nori į snukį? ”, kitas grabaliojosi tarpkojį, mėgdžiodamas Džeksoną... Ledkalnio viršūnė – už poros žingsnių nuo manęs, prie pat mano „SONY“ centro, gulėjęs blondinas ir didžiulė vėmalų bala šalia jo. Linas, irgi pastebėjęs minėtą tipą, įsiuto ir pradėjo rėkti:
– Nuop**a tu! Kaip drįsti savo snukio šūdais teršti mano namus? – Siekdamas pažadinti apgirtėlį, vakarėlio organizatorius spyrė pora kartų jam tiesiai į subinę. – Tu k**va k**va, visas mano raudono kašmyro kilimas apvemtas! Negulėk kaip nuplikęs k***s, „baltapūki”! Fsio, tu čia paskutinį kartą! Aš vapše nežinau, iš kur tu čia išdygai! „Mygam” p**k į vonią, atsinešk valiklį, skudurą ir prie darbo! O paskui p**k n****!
Tai – idealus tipiškos Lino kalbėsenos pavyzdys. Vienas iš daugmaž šešių jo ištartų žodelių padorioje televizijoje būtų „užpypintas“.
Stebėdamas, kaip vakarėlio šeimininkas toliau karšia kailį pagirių nepakėlusiam jaunuoliui, norėjau nusišypsoti, bet persigalvojau, mintimis nuklydęs į praeitį. Kaip čia būdavo faina... Gražiausios panos, kiečiausi prikolai, krūčiausia muzika... Kol neprivarė čia visokie naujakuriai, atsivežę jau pagedusias atžalas iš didžiųjų miestų.
O ir veikti seniau, be šokių, būdavo ką... Kur dingo laužo degimo Lincės kieme tradicija? Kur dingo „Proto p**imo čempionatai“? Kur dingo smagūs, paprasti žaidimėliai? Na, kad ir „Butelis” (su visom vėlesnėm jo dirrrty atmainom, heh)?
Siutina mane šitie staigūs pokyčiai, šitie nauji vėjai. Baisoka tai sau pačiam prisipažint, bet šiuo atžvilgiu aš daraus panašus į pensininką...
Vakarėliai Lino chatoj pavirto eiliniais diskanais, kur dileriai slepiasi po akiniuotų agentų kaukėm, nevykėliai ramsto sienas, seksomanai vilioja panas masturbaciniu „Mėnesienos” šokiu, o panos tik rūpinasi, ką greičiau apžiot. Vargšas Lincė... Kodėl jis jų visų neišgrūda lauk?
Susiraukiau.
Degdamas noru kuo greičiau nešti kudašių, išėjau iš „tūsovkės”, kurios paskutinis vaizdas mano akyse buvo „baltapūkis”, klūpantis ant kilimo ir kaip kokia Pelenė valantis apvemtą vietą.


II.
SEIKO rodo [21:26]
Knapsiukai, Ramybės gatvė

Kaip jau minėjau, turiu tokį grieką vaikščiot lėtai. Tad ir tąkart išėjęs į lauką žingsniavau labai neskubėdamas. Apsižvalgiau.
Mūsų gatvė, kaip ir apskritai visi Knapsiukai, jau pūtė į ūsą. Vis dėlto galėjai pastebėti kartas nuo karto pravažiuojančias mašinas bei iš kažkokių vėlyvų užsiėmimų grįžtančius pėsčiuosius. Šiaip ar taip, buvo taip tylu, kad man ausyse tebeaidėjo tranki muzika, kurią girdėjau vakarėlyje. Galva nebesvaigo, tyras vasariškas vėjelis maloniai kuteno veidą.
Atsidusau kaip senas diedas, pajutęs kažkokį keistą romantišką jausmą, kuris mano alkoholinėje sistemoje atrodė tarsi nelaukiamas svetimkūnis.
– Ne, nu, aš turbūt senstu, – burbtelėjau panosėj.
Tą vakarą aš, dar nepriėjęs iki „Saulutės“, jau jaučiau, kad tai – ypatinga man naktis. Jaučiau, kad neisiu miegoti ir pasieksiu kažką, ko gyvenime dar nesu pasiekęs. Nežinau, ar tai mano karma kalta, ar mano intuiciniai lokatoriai, ar aš tiesiog per mažai (o gal per daug?) tą kartą išgėriau. Vat jaučiau ir tiek.
Mašinų stovėjimo aikštelėj šalia pardės iškart pastebėjau keletą anomalijų. Pirma – tai mersas, absoliučiai neįmanomas reiškinys mūsų „užpakaline anga“ pravardžiuojamame miestelyje. Kokia stichinė nelaimė galėjo atpūst tokį aukso grynuolį į mūsų Dievo apleistus Knapsiukus? Antra, pamačiau kitą klasišką mašinytę, nesvarbu, kad „Volvo“, svarbu, kas sėdėjo prie vairo – mano draugė Sonata!
Apie šią tipę reikia papasakoti plačiau. Su Sonka, linksma, gyvybinga ir nuolat konfliktuojančia su vyresniais pana, esu pažįstamas apie penkis-šešis metus, nuo pat tada, kai ji atsikraustė čia iš Klaipėdos. Gal ir kvailokai jos tėvai pasielgė palikdami pajūrį ir atklysdami čia. Dukrelė pradžioje burbėjo, kad uoste gyventi buvo daug smagiau. Matyt, tai ne pirmas kartas, kai gimdytojų veiksmai kirtosi su atžalos norais, mat Sonačiukė nuolat su jais pešdavosi. Niekad nesutarė. Šiaip ar taip, aš rasdavau su ja bendrą kalbą. Mane tiesiog nuginklavo jos šypsena, niekas kitas taip nesišypsojo kaip ji. Neįmanoma apibūdinti. Žodžiu, nuo pat pirmosios dienos, kai susipažinom (tądien karstėmės po medžius, paskui parodžiau savo LEGO kolekciją... juokinga prisiminti), padėjau jai atrasti ir šito kaimiūkščio privalumus, ypač Lino vakarėlius. Tai aš pasiūliau penktadieninį triuką – į lovą po antklode sukrauti pliušinius žaislus, iššokt pro langą (Sonačiukė gyveno pirmam aukšte) ir grįžt dar paryčiais – už kurį ji liko man labai dėkinga. Beje, aš tuo triuku nesinaudoju. Maniškiai senukai tolerantiškesni „tūsams”.
Pasilenkiau prie langelio, „Sezamas atsivėrė“, ir išrėžiau:
– Sonka! – Sušukau tokiu užkimusiu gripu sergančio Brajano Adamso balsu, kad vos pats jį pažinau, ir iškart mintyse išvadinau save liurbiu. – Kada tapai šofere?
– Aš šoferė pati sau, saulele! – Po šio jos atsakymo pastebėjau dar ir trečią anomaliją (matyt, pats Alachas Viešpats Dievas man tą pastabumą siuntė, nes šiaip tai aš dažniausiai nė pavasario nepastebiu) – Sonata prie pavarų dėžės turėjo pasidėjusi... alaus dėžę!
– Ką čia veiki? Ko ne pas Lincę? Ko viena?
– Užkniso su seniais pjautis. Valinu iš namų.
–? &%$!? ... Tipo rimtai?
– Aišku rimtai! Čiupau tėvuko raktelius, susikroviau šmutkes ir, va, lekiu iš šitos subinskylės.
Man ko tai alkoholis pradėjo mušt per galvą ir užėjo isteriškas juoko priepuolis. Pernelyg nerealu viskas atrodė, tai ir ėmiau žvengt kaip arklys.   
– Žvenk žvenk... Aš jau išvažiuoju.
– Sonata, pala, nedurniuok, Knapsiukai yra liuks kaimas. – Pasakiau, nors pats tuo abejojau. – Aš tuoj nupirksiu chebrai mineralinio, tada ir galėsim pasivažinėt. Dabar varau į pardę, gal ir tu nori kartu?
– Gerai, – tarė Sonka, – bet tu manęs neįkalbėsi čia likti.
Aš ir nebandžiau.
Nepaisant pačių plačiausių mano lokatorių galimybių, aš nė nenujaučiau, kas nutiks „Saulutėje“...

III.
SEIKO rodo [21:37]
”Saulutės” parduotuvė

Kai įėjom, Sonata plepėjo it užsuktas žaislas. Ji, tituluota mūsų kiemo komikė, vėl įrodė, kad ką jau ką, o šnekėti visokias pievas tai jau tikrai moka.
– ... Tu ką, niekada neskaitei Pikaso? Man tai labiausiai patiko romanas „Mona Liza“, ten tokių dviejų pedikų meilės istorija. Nu, tipo, toksai psichas Don Kichotas tokį kalvį Sizifą įsikliopino ir... eik tu namas, kokie ten nuostabybiški jų aktai... Kokia aliteracija, ornamentika, gotikinis modernizmas, aštrios formos... Bet šiaip aš neskaitau knygų, labai akis gadina. Jau geriau prie teliko pasėdėt.
Būtumėt jūs mane matę. Norėjosi dribt ant grindų ir raitytis iš smagumo kaip besimorčiuojančiam katinui. Apygirtė mano kompanionė plepėjo toliau...
– Supranti, kodėl aš čiuožiu iš čia? Nes pas mane namie neįmanoma ramiai išsimiegot. Kaip, kad tave analai, aš užmigsiu, kai už sienos tėvai kas antrą naktį barškinasi, viršuj kaimynai – Sepulturos fanai – kiaurą parą savo „Sony“ kankina, apačioj kaimynai – teroristai – vieni ant kitų pastoviai stūgauja, dubasinasi, techniką lauk pro langus mėto. Mano gyvenime mažai ramybės... Išvažiuosiu kur nors į kokį kaimelį – nedidelį, na, kad ir Vilnių – ir gyvensiu ten ramiai...
Buvom taip užsiėmę – ji malė liežuviu, aš karpiau ausimis – kad tik per tylos pauzę pažvelgiau, ką susikrovėm į krepšelį: kačių maistas, tualetinis popierius, marinuoti agurkėliai, rusiškas kompaktas, juodosios pupelės ir... mano mineralinis. Na, pamaniau, velniop, kam visa tai mums? Krausiu viską atgal, tik paliksiu savo mineralinį. Nespėjau aš nė savo grėblių ant prekių padėti, kai staiga išgirdom skardų (galbūt „lia” nata išrėktą) klyksmą prie prekystalio.
– Gulkis! – Tyliai šnipštelėjau draugei, ir mudu sudribom ant grindų.
– Gal pasidulkinsim? – Momentaliai su šelmiška šypsena paklausė klasiokė.
– Ša, Sonačiuke – įtariu, kad tuoj išgyvensim įdomiausią kriminalinį nuotykį Knapsiukų istorijoje...
Neapsirikau. Pro konservuotų daržovių lentynėlę išsproginę akis sekėm įtartinus įvykius prie kasos. Kažkoks šūstras bičelis ilgais it hipio plaukais rankose laikė automatinį ginklą, paprastai vadinamą UZI, ir komandavo pardavėjai, kuri buvo tokia peršikus, kad atrodė, jog kažkas davė 220 V per jos peroksidinę šukuoseną.
– Karoče, dabar, pažalsta, vykdyk mano nurodymus ir – nė žodžio. Pirmiausia, nusivilk bliuskę.
– O! Darosi įdomu, – sušnabždėjau.
Iš tiesų mudviem pasidarė įdomu, kai išvydom, jog toji pardavėja klusniai nusirenginėja. Netrukus ji liko visai nuoga...
– Tiperj, – užrėkė tas vyrukas, – eik į gėrimų skyriūs, blin! Prie chaladylniko!
– Jis tą vargšę gainioja kaip šunį, – burbtelėjo Sonka. – Bet visgi įdomu, įdomu. O gal išvysim kažką iš sadomazo srities?
Mes matėm, kaip pamažu visi buteliai buvo išimti iš šaldytuvo, išimtos ir metalinės grotelės...
– Jis lieps jai ten lįsti, frykas! – Sucypė Sonata, šitaip mūsų vos nedemaskuodama, ir aš buvau priverstas švelniai trinktelt jai per tamsias garbanas.
– Lįsk vidun ir sidy! – Išgirdom naują „komandą“.
Blondinė, galbūt svajojusi apie išprievartavimą, dabar parodė menkus pasipriešinimo ženklus. Visgi netrukus jai teko ten įlįsti. Trinktelėjo stiklinės durelės...
Nežinau, kas man tą akimirką užėjo, nes, prisipažįstu, esu tikras flegmatikas nuo lopšio... Gal tąkart prakeikta karma spyrė į šikną iš vidaus? ... Žodžiu, pribėgau prie žuvų skyriaus, karštligiškai pakėliau akvariumo dangtį, išgrabaliojau stambiausią velniai žino kokią žuvį (žvejyba nėra mano mėgiamiausias užsiėmimas), puoliau lakstyt po pardę kaip panikuojantis idiotas, Sonka pradėjo žviegti varlės balsu, plėšikas irgi susibalamutino, o aš, tuo pasinaudojęs, užmečiau ant jo tą slidų sūrų padariukštį (užtaikė kaip tik ant snukio, sutrikdė užpuoliko koordinaciją) ir dar plius, kad apsidrausčiau, užverčiau ant jo artimiausią lentyną, tad tas psichas krito žemėn dramblio stilium, pardavėja apšerkšnijo iš laimės, o Sonata, be paliovos maivydamasi it kokia Boni, suriko:
– Ura, ura, mes nugalėjom! Šarai, tu mano herojus, mano Don Kichotas!
– Ir, ačiū Dievui, ne pedikas, mano mieloji Dulsinėja! – Nesusilaikiau ir pabučiavau ją. Sonka sureagavo, man rodės, visai abejingai – pasiėmė iš gretimos lentynos “Starkos” butelį, atidarė ir apipylė jo turiniu tą bičelį. Na, žinoma, kita vertus, nebuvo kada prancūziškai laižytis prie nudaužto pusruskio chuligano, šaldiklyje tupinčios nuogos bobos ir dvesiančios žuvies.
– Pažvelk į tą varveklę, – bakstelėjau pirštu į šaldiklį. – Ji apalpo!
– Gal išleidžiam, Šarai?
– Gal, Sonka, – mirktelėjau.
– O gal neišleidžiam?
– Gal.
– O gal tiesiog varom iš čia, kol
tas apspangėlis neatsipeikėjo?
Momentaliai palikom nusikaltimo vietą, kur tiek plėšikas, tiek pardavėja drybsojo be sąmonės. Vėliau teko pasigailėti, kad per Sonkos įprotį viską daryti strimgalviais nenugvelbėm UZI, arba bent jau rusiško kompakto (praverčia kaimynams panervint)... Na, bent jau tą prakeiktą mineralinį pačiupau. Bet be motyvacijos – tiesiog netyčia. Linas ir jo tūsas išdulkėjo iš galvos.
Išlėkėm iš ten taip, kaip masturbantai išlekia iš vonios, užklupti netikėtų svečių. Širdys tuksėjo lyg išprotėję.

IV.
SEIKO rodo [22:05]
Judam link greitkelio

Jautėmės kolosaliai. Ilgai nesvarstę, įlipom į tą mersą be numerių (jį, aišku, buvo nukosėjęs tas pridaužtas žioplys – net užrakint pamiršo), persinešėm Sonkos šmutkes iš anos skandinaviškos tačkos (draugelė tebetvirtino, kad į mašiną nusispjaut, į tėvus irgi) ir...
Iškilo vairavimo klausimas.
– Ne, aš tai jau tikrai nevairuosiu! Esu absoliučiai nusilakusi, – pareiškė garbanė.
– Eik tu šikt! Tai ką, tipo, aš turėsiu? Tai jau jo, nu dar ko! Pažėk į mano kiaulės šnipą, ar aš panašus į abstinentą?
– Tai kas vairuos, Einšteinai?!
– Eeee... Autopilotas! Nu mes ir durniai! Sonka, čia gi novaruskio mersas – visokie pričiandalai, prigulnybės, pribombasai... Pati supranti!
Nieko ji nesuprato, ir aš išvis klydau. Jokio autopiloto ten nebuvo.
Aš sėdau prie vairo.
Turėjau įgijęs šiokį tokį tačkų vairavimo stažą, o dar ir rakteliai buvo savo vietoj... Ilgai knistis neteko. Be to, iš atminties dar neišnyko žuvis tam  „hipiui” ant snukio ir snarglys ant stambiakrūtės blondinės veido gėrimų šaldiklyje...
– Pajechali! – suriko mano pakvaišėlė draugė, ir mes pajudėjom. Radijas grojo peperių „Give It Away“. Siūbavom į ritmą.
– Na, miss Sony, kur traukiam? – Pakrapščiau galvą, ką pasiūlyt. Prisiminiau vakarėlį. – Gal norėtum pas Liną?
– Šarai, aš gi sakiau, kad noriu pūst iš Knapsiukų! Bet kur, kad tik toliau nuo čia!
Tingėjau su ja ginčytis, juolab kad man pačiam visai nesinorėjo grįžti. „Baltapūkio“ atvaizdas tebestovėjo akyse.
Nutariau skimbtelt Lincei. Paprašiau Sonkos mobilaus (maniškis taisykloj; į klozetą girtas įmečiau), surinkau Lino namų numerį. Teko gerokai luktelti.
– Alio. – Fone girdėjosi kažkokia mįslingai romantiška muzika. Gal Celine Dion... Bet šįkąrt buvo lyg ir į tą Avril panašu, kur irgi iš Kanados...
– Nu, tai ką veiki? – Iškart provokaciniu tonu paklausiau.
– Palauk biškį. – Gotcha! Muzika fone dingo, Lincė grįžo. „Aha, viskas aišku, jis tikrai suokė choru per kažkokią popsūchą”, padariau išvadą. – Kas nu? Čia aš sakau: nu? Kur mineralinis?
– Koks dar mineralinis? – Sumaniau paerzint. – Aš dabar su Sonka varau iš Knapsiukų ir nė nesiruošiu niekur grįžt.
Aname laido gale prapliupo lyti sodrių internacionalinių keiksmažodžių kruša.
– Atvėsk, atvėsk, aš tik prikolinu. Mes greit užvešim tau...
– Ne, – pertraukė mane Sonata, – mes p**am iš šito sušikto kaimo! Ir susikišk tu tą miner...
– Ji girta, – kuo ramiausiai pertariau aš.
– Žiūrėkit man – pachmielas chebrai be mineralinio bus nemielas.
– Žiūrėsim, poete tu. Iki. Klausyk, – kreipiausi į Sonką, – tikrai nereikėjo įsikišt! Aš jau pasukau į greitkelį, bet bus geriau, jei Linas apie mūsų planus nieko nežinos! O kad jau privertei vairuoti, tai dabar turėsi atlaikyt mano patentuotą „Reakcijos testą“. Įdomu, kaip alkoholis veikia taviškę atmintį. Tai va. Atsakai staigiai, netyli ir nemeluoji.
– Drįstu nesutikt dėl paskutinio punkto.
– Baik bajerius. Pasirengus?
– Kol kas dar apsirengus.
– Che che. Vis dėlto... Susikaupk.
– Okei... Bandom.
– Vardas?
– Sonata.
– Pavardė?
– Sutkaitė.
– Batų numeris?
– Trim’ devintas.
– Gimimo metai?
– Aštuom’ aštunti.
– Kiek metų gyvenai Klaipėdoje?
– Vienuolika.
– Kiek butelių alaus šiandien išgėrei?
– Penkis. – Švilptelėjau iš nustebimo. O ji susiraukė. – ... Fak! Šarai, šito tikrai neketinau sakyt! Šiknius!
– Cha cha cha! Taip ir maniau, kad prisilakei kaip reikiant! Sonka, nu bet tu ir tapkė!
Džiaugiausi, kad turiu tokią šaunią pakeleivę, kuri buvo girtesnė net už mane (mano skrandy kliuksėjo trijų alaus butelaičių turinys). Seniai man nebuvo taip linksma. Mes taip įsižvygavom, kad aš net pamiršau žiūrėt į kelią. Visgi teko grįžti į realų pasaulį, kai staiga prisiminiau, kas vairuoja šią tačką...
– Fak, mes lekiam ant 120 kilų per valandą! – Dar spėjau mintyse pasidžiaugti, kad kelias tuščias ir nėra į ką atsitrenkti, kai netikėtai iš mūsų sušiktos giraitės kelin iššoko... baltutėlis zuikis. – O šventas šūūūūūde!
Bestabdant sucypė merso stabdžiai, o aš iš panikos dar pasukau vairą į kelkraštį. Mes nugarmėjom tiesiai į griovį, smarkiai bumtelėjom į purvą, priekinį stiklą aptaškė gera dozė minėto švento šūdo, o Sonata išleido vieną aukštą natą. Pasijutom blogiau nei jaučiasi moksliukai, neišlaikę vairavimo egzamino.
– Nu zajec, nu pagady! – Surikau įsiaudrinęs, o Sonata paklausė:
– Tipo ten buvo zuikis?
– Tai ne na! Jurijus Borisovas! Aišku, ten buvo zuikis! Iššieptus baltus dantis ir pūkuotą uodegą atsiminsiu tol, kol... išsiblaivysiu.

V.
SEIKO rodo [22:33]
Apie 2 km nuo Knapsiukų

– Stumk! Stipriau! Och! Ach! – Dviprasmiškai spygavo Sonka.
Aš  stenėdamas stūmiau „Volvo” subinę. Stengiausi, prisiekiu “Kalnapilio” putom! Tačiau nieko neišėjo. Po patirto, berods, antro smūgio mano karma jautėsi taip, kad jai jau reikėjo išrašyti invalidumo pažymą. Iki kelių paskendau purve, padangos taip pat. Sonatukė išmėgino visus nesuprantamus mygtukus, vos neužduso tarp išsipūtusių oro pagalvių, bet išsikapstyti iš purvo tai nepadėjo. Še tau ir pribombasai!
– P**ui, nieko nebus! Lipk iš to merso, – mostelėjau ranka ir nutaisęs Krivicko miną pareiškiau: – Eisim pėsti.
– Tai jau jo! Šarai, gal tau sliekai smegeninėj užsiveisė?
– O ar matai kitą išeitį? Lincė, jei jam paskambintume, jau per daug girtas, kad atvairuotų čia su savo “audine”; kas žino, gal įgrybautų ir pats į kokį griovį. Gal siūlai mentams paskambint? “Laba diena, mes nusifyrinom mersą ir įvarėm su juo į griovį, gal malonėtumėt padėti jį ištraukti?...” Nu jo, dar galim paskambinti tėvukams, kažin ką jie pasakytų? “O, mūsų mieli vaikeliai pateko į avariją su vogta iškrypusio novaruskio mašina. Abu girti kaip estai, radę “Utenos alaus” dėžę. Tai važiuojam, parodysim tėvišką meilę ir supratimą...” Tu šito tikiesi?
– Maniškiams neskambink, aš tikrai negrįšiu!
– Nu va! Stovėti neapsimoka – geriau jau eiti ir tikėtis, kad gal pamatysim kokį judantį objektą ir įsiprašysim pavežami... Mano neklystanti karma rodo, kad teks eiti, princese Sonžbieta.
Nieko protingesnio mūsų smegenų vingiai neišraitė, tad išsiruošėm į kelią “pėškom”. Palikom ir automobilį, ir jame likusį alų (nekalbant jau ir apie mineralinį)... Dėl šio durno poelgio vėliau keikiau save, bastydamasis po mišką.
Man, kaip visad, tingėjos greitai eiti, bet Sonka žygiavo lyg kareivis. “Mūčijo” mano vargšes kojas... Pasiūlė užtraukt “Kaip gražu miške”, bet aš jaučiau, kad dainuočiau dar prasčiau nei pats Kernagis. Pabuvau ‘beatboxu’, muzikiniu fonu, o Sonačiukė trumpai pavarė solo.
– ... Štai šerno viduriai išvirtę...
– Bzum, bzum bzum...
– ... ten raitosi riebus žaltys...
– Bzum bzum.
– Ir klaidžioja tarytum girtas...
– Bzum, bzum bzum...
– Lakštingala galvažudyyyyys!
– Bzum bzum!
Aplink buvo tamsu nors į akį durk, ir mums staiga ta daina pasirodė visai nejuokinga. Sonata netikėtai prisiglaudė prie manęs ir sušnabždėjo:
– Žinai, man jau baisoka.
– Aha... Tai gal namo nori? – Patraukiau per dantį.
– Ne, Šarai, negrįšiu, net jei Zamolskas laikytų įrėmęs šakes man į nugarą.
– Ir taškas?
Nespėjo Sonata išsižioti, kai mus ištiko nauja konfrontacija su miško gyviais: tankmėje pamatėm žibant dvi žalias akutes.
– Gal čia lakštingalą galvažudį prisišaukei? Che che.
– Baik, man nejuokinga. Lekiam iš čia, – timptelėjo mane už rankovės. – Pažiūrėk į tas akis. Man baisu...
Jei jums įdomu, kaip aš jaučiausi, tai pasakysiu, kad vėl pajutau ypatingą lokatorių signalą, transliuojamą tiesiogiai iš mano karmos. Jis man sakė...
– Bėgam!
Dėjom į kojas. Kvailiausia tai, kad net neįtarėm, nuo ko bėgam. Likom šokiruoti pusiau iš laimės, pusiau iš netikėtumo, kai pamatėm, kad tas padarėlis prabėgo pro mus į dešinę. Akyse sumirgėjo pūkuota uodega...
– Ak tu abugeli!
Antrą kartą išvydęs individą, panašų į ką tik vos mūsų neužmušusį zuikį, užsivedžiau kaip “Porsche”. Per sekundės dalį susikeitėm vaidmenimis, ir aš puoliau vytis tą prakeiktą kiškį.
– Avarijų sukėlėjas! Aš tau tuoj parodysiu, nu pagady! Teroristas! Osama! Unabomberis! – Šūkaliojau lėkdamas it visiškas beprotis. Bet man patiko.
Tikriausiai mielieji skaitytojai jau suprato, kaip sekėsi man gaudyti tą zuikį. Net ignoruojant faktą, kad esu stobalnas flegma, striukos, bet išlavintos narsaus mažo gyvūno kojelės bekonkurenciškai pranoko mano girtas galūnes.
Tačiau sustoti aš neskubėjau – vaizdavausi, kad aš jam dar parodysiu, nors zuikio nesimatė nė padujų. Pušų man bebėgant aplink dygo vis daugiau ir daugiau, o kojos tolydžio darbavosi vis klišiau ir klišiau.
Netikėtai išvydau žvaigždes. Bet, pagalvojau, kaip tai įmanoma – juk galvos į viršų neužverčiau?.. Įdėmiau apsižvalgęs supratau, kad mišką matau aukštyn kojom. Vėl susimąsčiau, kur čia esmė. Galbūt žemės drebėjimas? Gal mano karma atsiskyrė nuo kūno? O gal mano akių obuoliai beskubant apsivertė? Ne, užvis įtikimiausia, kad čia kaltas Paksas...
Girtas mintis nutraukė pavėlavęs siaubingas skaudulys kaktoje.
Aš tiesiog atsitrenkiau į medį ir nukritau.
Tikra panika apėmė, kai pasigedau Sonatos.
– Ei, Sooooooooonkaaaaaaaaa!
Surikau taip, kad gal pats Adriano Čelentano supavydėjęs būtų. Nusistebėjau, kas prarijo mano „vidinį Brajaną Adamsą” ir šitaip teigiamai paveikė balsą.
Bet kuriuo atveju, veltui aušinau gerklę: Sonata neatsakė, kad ir kiek bestūgavau it vienišas operinis vilkas. Puoliau spjaudytis, spardytis ir rėkaut ant savęs.
Aš suvokiau, kad likau visiškai vienas miško tankmėje.
--------------------------------------------------------------------------------

[BUS DAUGIAU]