Rašyk
Eilės (72041)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Visa kelionė susideda iš trijų dienų raudono laiko. Raudono kaip kraujas, kaip aistra. Kaip stringanti viešbučio kortelė. Kaip vandens srovelės bėgančios nuo mano plaukų per nuogą kūną ir stiklines duris. Kaip vynas. Kaip nukandžiotos lūpos. Kaip karoliukų juostelės ant šokėjos klubų. Ji rangosi kiek įmanydama, nors mes vieninteliai lankytojai. Hipnotizuojanti muzika pakelia mane virš raudonų pagalvėlių, žemų staliukų, virš vitrininio apšvietimo. Ir viskas nutolsta. Ima atrodyti, kad ji juda tyloje, lėtai it kaljano dūmas, einantis ratu. Matau save ir juos abu, sėdinčius man iš šonų. Matau, kaip mes dalinamės įkvėpimais. Matau, kaip žiūrim vienas į kitą. Kaip vaidinam abejingus. „Tau puikiai sekasi, “ - noriu mirktelt. – „Bet man sekasi dar geriau. „
Kai grįžtu, mes kabame apie reklamą apie jogą. Dizainą ir NLP.  Jie kalba apie moteris ir neištikimybę. Kaip tyčia, vis atsisėdu kairėje.

Nežinia iš kur atsiranda dieną nebuvę tiltai. Spoksau į jų žiburius. Kažką primena, bet niekaip nesuprantu ką. „O tu nieko prieš? “ -klausia atsisukęs. „Žinoma, nieko, “ - sakau. – „Apie ką jūs kalbėjot? “
Mes važiuojam ir važiuojam vakarėjančiu miestu. Norečiau niekad nesustoti. Mašinoje groja Manu Chao. Tą skambesį pasiimu su savimi. Į 23 aukštą.
Vos atitraukus užuolaidas naktinis miestas įsliuogia vidun ir savo šviesomis nutupia ant sienų. Nebylus stebėtojas. Bebalsis priekaištas. Užsimerkiu. „O tai jau rimta, “ - sako jis. –„Kai tu užsimerki, darosi rimta. “
Žinau, kad jam patinka mano akys.

Klupinėdami apledėjusiu senamiesčio grindiniu tęsiam savo gastroles – restorane, atrodančiam it peronas suvaidinam dar vieną spektaklį "netikėtai ir netyčia susitikom".
„Koks įdomus restoranas! Ar spėjai į traukinį? “ – juokiasi ji. Ir primerkia akis. Atrodo, kad visi kiaurai mus permato.
Kitoj pusėj lango, senamieščiu vis praskuba mano pažįstami. Vienas po kito. Nors jų čia būti negali. Bet jie vis eina.
Atitraukiu kėdę dar toliau.

Kitą dieną mes perkam gėlių. Paskui pasiklystam. Kol galų gale raudoni žiedai virsta vynu ir užsilieja ant mūsų. Ant neatpažįstamų salų žemėlapių, bambukinių meniu ir židinio atbrailų. Viskas truputį netikra. Truputį sumeluota. O mes vis vaidinam.  „O jūs tikrai taip ėmėt ir netikėtai susitikot? Koks mažas pasaulis! Man kartą irgi teko... “. Negaliu jos klausytis. Ant baro šoka balerūnas, žvilgsnį kaustančiais sėdmenimis. „Gal nori parūkyti? “ – sakau jam. –„ Man reikia pertraukos. “  Nulipu nuo scenos.

Mes šokam. Šokam iki išprotėjimo; viliojam, kalbam kūnais, kol aš užlipu ant laido ir bare nukrenta tyla. Visi sužiūra.
Dar vyno.
Paskui 4 ryto išsiliejam į gatvę. Jausmingai atsisveikinę, pamiršę, kad "netyčia", pamiršę "netikėtai", susikimbam rankom ir pakeliui namo aistringai diskutuojam apie pavydą, meilę, nuosavybės jausmą ir dar kažką. Po to nieko nebepamenu.
Nekenčiu alkoholio.

Paskutinį rytą žiūrim į vienas kito mieguistus skruostus išvagotus pagalvės raštais.
„Svaigi nerealybė“ - sako jis. „Noriu valgyt“ - sakau aš.
Nueinam papusryčiauti į pustuštį restoraną. Tik dviese. Tamsiagymis prancūzas tarsi iš juokdario dėžutės iššoka šalia: -„Bonjour! ”  O juodos akys ir balti dantys taip spindi, kad norisi prisimerkti. Man atrodo, kad net jis žino.
„Au revoir. „

Per pietus tris kartus apsisuku Lobby bare. Barmenas net neklausęs atneša Cappucino. Susirangius raudonam fotelyje, pro pieno putą stebiu vyrus. Jie ateina ir išeina. Kostiumuoti ir dalykiški. Įdomu, koks procentas juos lydinčių damų yra teisėtos žmonos ar draugės?
Į mėtinius dūmus paleidžiu paskutinį atvirlaiškį.
Oras net virpa nuo avantiūros.

Paskutinį kartą peržvelgiu miesto bokštus. Kai kurie iš jų raudoni.
O paskui išvažiuojam.
„Sukantys į kairę privalo praleisti važiuojančius pagrindiniu keliu“ – pakartoju du kartus.
Idėmiai pasižiūri. „Mes dabar važiuojam namo“.
„Tą ir turiu galvoje. “
Likusią kelio dalį pratylim.

Pagalvoju, kad grįžus reiktų nusikirpti plaukus. Tiesiai.
Nuo šiol – tik tiesiai.
2004-03-23 01:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-18 15:59
Apatija
galiu tik pagirti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-05-09 15:29
olo
olo
taip. nuejus na levo, maga pasigirti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-31 22:05
last action hero
hm. įtraukiantis kūrinėlis. įdomiausia tai, ką istorija nutyli <:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-23 23:22
Casandra
he he.. a vsio na leva.. ;))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-23 22:04
Susidvejinusi naktis
„Visa kelionė susideda iš trijų dienų raudono laiko" Dar kartelį perskaičiau jūsų kūrinį. Kad galėčiau ramiai į jš paspoksojęs įsijausti. Vis ta pati pazicija ir jausmas - geras dalykėlis:) ši jūsų kūryba!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-23 09:07
Susidvejinusi naktis
Labai geras kūrinėlis:) Labai. O gal tai išteruka iš idesnės apimties būsimo Jūsų kūrinio? aplodismentai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą