Rašyk
Eilės (72041)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10320)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tu pabudai pažadinta pirmojo saulės spindulėlio. To tyro, nekalto - pačio pirmojo. Jis švelniai glostė tau veidą, bėginėjo akių vokais. Tu mėgavaisi tuo, apsimesdama, jog vis dar miegi, nors tavo išdavikė buvo šypsena, atsiradusi veide. Pabudai ir pasiėmusi svajonę - išėjai, užvėrus sunkias ąžuolines duris. Lauke matei besigulinėjančius saulės spindulėlius, godžiai ryjančius rasą. Tu išbėgai į plačią pievą, tarsi beribę, kaip tada, vaikystėje, kai pabudusi basa lakstydavai po ją, supama vasaros saulės, užuosdama močiutės kepamų blynų kvapą, jausdama saldų vyšnių uogienės skonį burnoje. Šis rytas buvo toks pats stebuklingas, kaip tie nerūpestingi vaikystės rytai. Tu pastovėjai dar minutėlę ant kalno, apžvelgdama visą žmonijos "progreso" nepaliestą ir nenuniokotą gamtovaizdį. Stovėdama bandei kuo geriau įsiminti tą vaizdą, vidun kvėpei kuo daugiau to gaivaus oro, tarsi stengdamasi, kad jis tave apimtų visą ir taptų tava dalimi. Dar ir dar minutėlę pastovėjai, tarsi bijodama sugriauti tą harmoniją. Ir pasileidai bėgti... Bėgti tarsi pasiutęs žvėriūkštis. Tavo kojas bučiavo gaivi rasa, o visą kūną glamonėjo tie patys padykėliai saulės spinduliai. Sustojai pribėgusi didžiulį, seną klevą, viršūne braižantį dangų, tvirtai, į žemę įsikibusiomis šaknimis. Tu susižavėjusi, giliai kvėpuodama žiūrėjai kaip vėjas žaidžia klevo lapeliais. Kaip jis grėsmingai juos supurto, o paskui švelniai bučiuoja.
  Sutemo... Nurimo viskas aplink, nutilo paukščių giesmės, vabzdžių dūzgimas. Šiluma migdė paskutines neklaužadas pievos gėles, dar nesuglaudusias savo vainiklapių saldžiam nakties sapnui. Tu palikai pievą...
  Pravėrei sunkias duris, visa švytėdama įžengei vidun. Ir sustingai. Namuose šmėkščiojo grobikiški šešėliai, artimųjų (kurie iš vis nereagavo į tave, nors tu juos šnekinai ir prie jų glaudeisi), veiduose matėsi kančios nagais išdraskyti randai. Tu jutai, kaip šaltais pirštais tave pačią liečia tūkstančiai rankų. "Iš kur čia tos žvakės?", - garsiai paklausei. "Ir karstas... karstas?!". Tu iš lėto, virpėdama priėjai prie karsto, kuriame gulėjai tu pati... Iš rankos iškrito klevo lapas...
  Ak, mergaite, kodėl tą nuostabų rytą išėjai su virve rankoje? Kodėl, besileidžiant saulei, leidai tai virvei it gyvatei apvyti tau kaklą? Kodėl savo noru puolei į geležinius mirties gniaužtus? Kodėl...
2004-03-22 17:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-23 00:35
PhoBos
o man kaip tik pabaiga patiko. visiskai netiketa. galvojau sutiks koki bachura, tai ne - pasikore... o taip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-22 22:15
OfelijaPoGaubtu
Kokia pabaiga...Įdomi.
Viskas labai šaunu,tik gal tų paskutinių sakinių nereikėjo.////+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-22 17:57
Dunkelheit
nu ne... kam tie moralai... ne... čia gal į kokį prevencinį tinklalapį...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą