Narkašlendas. Naujieji nevykėliai (2)

Vidurnaktį, Joneliui ir Kaliausei išropojus iš baro, visas pasaulis pasirodė kažkoks keistas. Pro šalį praūžė penkiolikos metrų ilgio vėjas, nešantis popierius ir tuščias skardines į šiukšlių dėžę. Gatve žygiavo būrys girtų jūros vėplų, mosikuojančių organais, primenančiais rankas. Danguje švietė mėnulis neprimenantis laivo. Kitoje gatvės pusėje esantis namas baigė paskęsti smarvėje – kyšojo tik stogas su kaminu. Jonelis susižvalgė su Kaliause. Kaliausė susižvalgė su stulpu. Visi pažiaukčiojo ir nuropojo atgal į barą.
Deja, bare Jonelis paslydo ant kažkieno liežuvio ir griūdamas sulaužė keturis stalus, penkias kėdes, aštuonis krėslus ir barmeną. Lankytojai apsidžiaugė dėl tokio nelaimingo atsitikimo ir išmetė Jonelį su Kaliause lauk iš baro. Kelias minutes pagulėjęs ant šaligatvio Jonelis prabilo melodingai girgždančiu balsu:
- Ei, Kaliause, varom pas mane namo. Šaldytuve dar turiu atsargų.
- Aha, varom.
Beeidami bendražygiai staiga išgirdo duslius žingsnius. Tai galėjo būti milžiniškas žmogus. Lygiai taip pat tai galėjo būti ir didelis zombis. Arba dietos nesilaikantis nykštukas. O gal sulysęs milžinas? Nenorėdami to išsiaiškinti sugėrovai puolė kaip galėdami lėčiau šliaužti. Kai paryčiais pagaliau pasiekė laiptinės duris ir šiaip ne taip jas užrėmė, Jonelis ir Kaliausė išgirdo mandagų beldimą. Bendražygiai susižvalgė. Slaptasis agentas nepadoriais gestais parodė, jog nueis pasižiūrėti pro langą. Kaliausė laikė duris ir laukė kada pagaliau Jonelis ką nors praneš. Staiga slaptasis agentas suspiegė savo kaimyno balsu. Kaliausė klaikiai persigando ir suspiegė ne savo kaimyno balsu. Kaimynas nebeturėdamas kieno balsu spiegti pabėgo.
Išsprendę beldimo problemą, sugėrovai nuslinko į Jonelio butą. Visuose kambariuose mėtėsi daiktai. Spintos išverstos, stalčiai iškuisti. Tik Jonelio stalas buvo išlikęs tvarkingas.
- Manau, - burbtelėjo Kaliausė, - jog čia kažkas buvo atėjęs.
- Aš irgi taip manau, - linktelėjo Jonelis, - mano stalas niekada nebuvo toks tvarkingas.
Tik tuomet draugai pastebėjo tvarkos kaltininkes. Jos sėdėjo virtuvėje prie stalo. Tai buvo trys nusipenėjusios, rūkančios, milžiniškais virtuviniais peiliais besikrapštančios pažaliavusius dantis fėjos. Jos gašliais žvilgsniais ir veiksmais įvertino Jonelį. Po to – Kaliausę.
- Taigi, - tarė riebiausia fėja, turinti labiausiai pažaliavusius ir išklerusius dantis, - tu esi Jonelis.
- Taip, - linktelėjo galvą slaptasis agentas, - o kas esi tu?
- Aš esu fėjų feminisčių organizacijos lyderė ir įkūrėja. Dantukų fėja.
- Aš jums nieko nesakysiu! – pašnibždomis užriaumojo Jonelis.
- Ir nereikia. Viskas ir taip aprašyta šios dienos laikraščiuose.
- Tai ko jums reikia iš manęs?
- Mes negrobėme voverių. Jų galios neužtenka, kad galėtume prikelti savo dievybę – raganą!
- Cha, cha, cha, - atsiduso Kaliausė, - tai jūs čia visi užsiiminėjate klonavimu?
- Ne, - atsakė dantukų fėja, - tuo užsiiminėja tik Narkašlendo saugumo departamentas ir profesorius Kvailislovas. Mes turime visą... na, beveik visą raganos kūną, todėl manome, kad užteks penkių teravoltų, kad ją prikelti.
- O kodėl jūs turite ne visą raganos kūną? – pasidomėjo Jonelis.
- Na, mes ją laikėme užmarinuotą gabalais ir viena fėja netyčia suvalgė raganos akis, vieną koją ir kepenis.
- Bet kaip jūs ją atgaivinsite, - susiraukšlėjo Jonelis, - jei nenaudosite voverių?
- Mes išradome dujų turbiną.
- Tai štai kur dingsta nykštukai, - burbtelėjo Kaliausė.
- Manome, - išgiedojo fėja, - kad mums derėtų susivienyti. Mūsų šnipės pranešė, jog Kvailislovas nori atgaivinti Karabasą Besmiertną. Tikriausiai jūs suprantate kas atsitiks, jei jo planas bus įgyvendintas?
- Taip, - išrepavo Kaliausė, - visur besimėtantys, iš nosies ištraukti, keistos kilmės organiniai gumulėliai. Jė, jė, jė! Mes turim viską sugadinti, viską sunaikinti, viską susmardinti!
- JĖ! – subaubė visi bute nesantys asmenys.
Staiga pokalbį nutraukė laužiamų durų garsas. Visi apstulbę sužiuro į nekviestą svečią. Jis įžengė į butą. Nuspyrė lempą nuo lubų. Pasmaugė mikserį. Atsisuko į Jonelį. Svečio ranka lėtai palindo po odiniu švarku. Jonelio ranka lėtai išlindo iš kelnių. Svečias žaibišku judesiu išsitraukė iš kišenės nenusiplaunantį markerį ir tarė:
- I am mechanographomanic life form. Living tissues over faulty typewriter. And now I will write bullshit everywhere.