X.
Skubėjau į savąją tarnybą baisėdamasi, kad būsiu dėmesio ir apkalbų centru. Žiniasklaida iš visokių niekų kurpia sensaciją, po ja slėpdama rašliavų tuštybę. Kiekvieną žmogų ima teliuskuoti ta visus blaškanti banga – be būties pastovumo ir ramybės…
Neapsirikau – ant skyriaus vedėjos stalo gulėjo šviežias, dažais kvepiantis šalies dienraštis. Ji tik nusišypsojo ir linktelėjo galvą.
Už visų kampų kampelių aptarinėjo mano namų nakties įvykį, kurį paviešino laikraštis. Šalies visuomenė, ugdoma bulvarinių žurnalų žurnaliūkščių, prigrūstų pigaus kičo ir banalybės, buvo panaši į visokiausių niekalų rankiotoją, paskleidusią šnabždesių už kampo. Tokia šalies aplinka, liūliuojama apkalbų ir intrigų iš spaudos susirankiojus paskalas – ką galėjau pakeisti. Ir iš tikrųjų vieni mane pasitiko su nuostaba, kiti žvelgė smalsiai, treti – su pašaipa. Viena paskalėlių nešiotoja, tokiais būdais valdanti visą muziejų, suskubo įgelti, bet aš tik numojau ranka. Apsidžiaugiau, kad yra ir tam neteikiančių jokios reikšmės. Tai sutvirtino pasitikėjimą – sunkią akimirką galėsiu atsiremti.
Laisvas Martyno požiūris į linksmybes pridarė daugybę keblumų. Praradau dvasios ramybę, kokią jutau iki vestuvių. Maniškio nesiskaitymas ir grubumas dažnokai trikdė. Bijojau virsti vyriškų įgeidžių žaisleliu. Visa tai mane žemino – buvau iš prigimties jautri ir lengvai pažeidžiama. Kodėl jis toks pasidarė? Tuoj po vestuvių buvo toks švelnus ir geras…
Pamažu kaupėsi įtampa. Gyventi po vienu stogu, gulėti vienoje lovoje dar nėra šeimyninio gyvenimo pilnatvė. Jeigu neimsiu gludinti mūsų santykių, būtis pati išsiderins kaip netinkamai naudojamas instrumentas.
Grįžau namo virpančia širdimi, kad neišvengsiu aštraus ir abiem nemalonaus pokalbio. Klaptelėjus atsirakintoms durims, žvilgsnis užkliuvo už popierėlio, numesto ant stalelio šalia telefono. Pakėlusi perskaičiau laiškelį: „Išvažiavau į Briuselį. “
Lengviau atsikvėpiau – šeimyninių nesklandumų nebereikės knebinėti. Juos, galbūt, numarins trumpo išsiskyrimo užmarštis…