Apmaudas

Jis griežė.
Ant aukšto
skardžio,
kai ant kranto
dar sklaidėsi
bangos,
saulei paliekant
dangų.

Vėjas derino
stygas,
o rasoje jau
drėko kojos,
tik žvilgsnis vis bėgo
į tolį.
Jis griežė.

Ir ji minčių audeklu
užsiklojus,
netikėdama rytojum,
griežė.
Naktimis.
Dantimis.