Netylėk!

Parašyk man ką nors! Aš beprotiškai noriu, kad man parašytum. Parašyk laišką, parašyk žinutę, tik parašyk. Nejaugi tu man nieko neparašysi!
Tyla žudo, ignoravimas žudo. Tyla perauga į ignoravimą.
Kodėl ji nerašo? Kodėl ji nerašo?
Parašyk man romaną, parašyk man bent „labas“. Netylėk, tik tu netylėk! 
Kodėl ji tyli?
Ji pranašesnė?
Jai to nereikia?
Ji užimta?
Ne, ji rastų laiko... Norėtų – rastų...
Bet ji nerado...
Aš jai parašysiu... Nepasididžiuosiu. Išrėšiu išplėštą iš širdies: „Tai šiandien nieko neparašysi? “
Tokį kupiną apmaudo, širdgėlos ir pykčio...
Ji supras.
Ji neparašė...

Jau nebesvarbu, ką parašysi... Tu nenori –  vadinas nereikia... Man skaudės, man jau skauda... Bet tikriausiai „nereikia“...