Tai buvo seniai (po metų)

Negaliu pakelti akių, negaliu žiūrėti į jo veidą. Jis kitoks, kas jam. Tylu, nei garso, tik širdis besidaužanti į tuščia ertmę. Taip negera dabar pasidarė nuo tos tylos.
-Kaip tu sužinojai kur aš? - paklausiau.
-Tavo draugė pasakė.
Negalėjau patikėti, draugė. Mečiau į jį pykčio kupiną žvilgsnį. Kvaily, ar tu nesupranti, tu man viską sujauksi, viskas jau buvo nusistovėję, kas per nesąmonės vėl kirba jo galvoje.
-Kokia dar draugė! - surikau.
-Ta, tokia aukšta, nežinau tu su ja dažnai vaikščiodavai, kaip ji, Gražina.
Nustėrau. Gražina, mano draugė, man keršijo ne kitaip. Ir viskas dėl vieno vyro.
-Ko tu nori? -vos neverkiau, balsas virpėjo.
-Gabriele, - jis prilietė mano ranką, - aš noriu, kad tu sugrįžtum, aš viską sutvarkysiu, aš išsiskirsiu su žmona, aš viską sutvarkysiu.
Koks jis apgailėtinas, koks jis silpnas, bet jaučiau, užuodžiau jo pasiryžimą, bet kokia kaina vėl susigražinti mane. Turėjau mąstyti, greit, bet tokia įtemta situacija, negaliu nieko sugalvoti, kaip jį sutramdyti.
-Saulute- už viską labiausiai nekenčiau šio žodžio, kaip šlykštu, - tu jį palik, man viską tavo draugė pasakė, palik tu jį, aš tau padėsiu, kam tau jis. Nejaugi tu nori gyventi su juo, juk tu mano, Saulyte, na pažiūrėk į mane...
Puolė bučiuoti ranką, glausti prie savo veido. Man buvo taip pikta ir negera, visą kūną vėrė nerimas, baimė. Ką daryti?
-Tu mane palikai, ne aš...
-Saulyte, zuikuti na paklausyk, - glosto man galva, o kažkada man taip patiko, jo prisilietimas, jo balsas, viskas jame buvo mano džiaugsmas. – Aš tau sakau mudu galim susituokti, viskas bus sutvarkyta, aš tau prižadu.
Jis norėjo mane pabučiuoti, bet aš atidariau mašinos dureles ir iššokau, ėmiau bėgti, tamsu, sniegas, medžiai, net nežinau kur bėgti, sustingau iš baimės, taip šalta. Nuo medžiu šakų nukrito snaigės, išgirdau kaip jis trenkė mašinos dureles, atsisukusi išvydau jis bėganti link manęs. Nežinojau ką daryti tik bėgti nuo jo, kuo toliau, nesvarbu, kad nerasiu kaip grįžti atgal, jei ir likčiau čia, miške pasiklydus ir mirtinai sušalusi, bet turėjau nuo jo pabėgti. Suklupau, krentu į sniegą, vėl stojuosi, girdžiu jo kvėpavimą už manęs, pajuntu jo ranką ant mano liemens. Jis užgriuvo visu kūnu ant manęs, parvertė į sniegą ir vėl staigiai pakėlęs mane jis man trenkia per veidą, ašaros pačios ištryško, rieda degančios per skruostus kapsėdamos ant balto šaliko. Pradedu muistytis, jis turi mane paleisti, jis turi, mintyse šaukiau, bet nebylei sučiaupusi lūpas kumščiais trankiau kur galėdama. Jis mane taip krestelėjo, kad net kakle slanksteliai trakštelėjo. Pasidarė taip silpna, viskas nutilo, akys matė balta sniegą ir staiga galva pati užvirtusi man parodė dangų. Romo akis kaip žvaigždės, aš jų daugiau nepamatysiu? Bet ir vėl smūgis per veidą, aš girdžiu Arūno balsą, jis šaukia ant manęs, vos prabudau, o jau realybė, pajutau skausmą visame kūne, viskas nutirpo ir aš apalpau. Atsipeikėjau Arūno mašinoje. Jis buvo lauke, vaikščiojo pirmyn, atgal su cigarete rankoje. Atidaręs dureles jis įsėdęs žiūrėjo į mane, aš apsimečiau, kad vis dar esu be sąmonės.
-Atsigauk nagi atsigauk, - dabar jau švelniai tapšnojo per veidą.
Išdavikės akis atsimerkė. Jis laiko mane apkabinęs, bučiuoja, maldauja atleisi, bet aš iš paskutinių jėgų jį atstūmusi visa apsiašarojusi maldauju jo pasigailėti.
-Prašau Arūnai, jai tu mane myli, prašau nieko man nedaryk...
-Kas? Bijai, kad kas nors tam benkartui atsitiks kurio tu laukiesi?
Sustingo klausimas mintyse, jis tiek daug žino, jam viską išpliurpė ji ir kaip ji taip galėjo.
-Liaukis mane mušti, liaukis? Kas tau pasidarė.
-Aš tavęs taip pasiilgau. –Vėl įkyriai lenda mane pabučiuoti. –Kas tau, ne jau taip greit mane pamiršai, ką gal tą asilą įsimylėjai. Man Gražina ką kita sakė. Kvaile jis tave apgaudinėja, žinai ką ji man dar sakė. Ką? Ar žinai? - sučiupęs už kaklo jis jį suspaudė- Tavo brangusis miega su tavo drauge, jau dvi savaitės.
Nustūmiau jo ranką, nebegalėjau tuo tikėti ir nenorėjau, bet juk visatai galėjo būti tiesa, aš žinojau, Romą link to galėjau pastūmėti ir aš pati, pralaimėjau dar vieną mūšį ir vėl. Nuleidau rankas, raudojau, kaip pamišusi, vaitojau nežinodama ką daryti. Arūnas buvo patenkintas.
-Mažute jei nori aš viską sutvarkysiu, tu tik jį palik ir ateik pas mane gyventi. Atsakyk ar tas vaikas tikrai jo. Juk jis gali būti ir mano.
Bet tai neįmanoma, tai tiesiog neįmanoma, ką jis kalba, aš juk su juo jau du metai net susitikusi nebuvau, ką jis tuo nori pasakyti.
-Na saulute pasakysi jam kad tas vaikas ne jo, o mano ir jis tave mes. Na saulute paklausyk, aš tą vaiką pripažinsiu, jis bus mano ir tavo, juk nieks nesužinos, zuikuti, ką?
-Ne... Ką tu kalbi ir iš vis, aš su tavim išsiskyriau prieš du metus kas patikėtu?
-Ne Gabriele, na juk vienas kartas po to buvo, pamiršai saulute.
-Vis vien, ką tu tuo pasieksi, aš bet kada galiu palikti Romą.
-Na tai palik, dėl manęs, mažute, aš tavęs taip pasiilgau tu net neįsivaizduoji.
-Aš už viską labiau gailėjausi to, kad su tavimi prasidėjau. Žinai, aš gailėjau tavęs, norėjau tave mylėti, tikrai norėjau, bet žinai kas tai buvo, tai buvo ne meilė, o tik noras būti mylimai. Aš nemoku mylėti!!!
Paskutinis sakinys sudaužė tyla taip ramiai kabojusia juodame danguje. 
-Tai tu manimi naudojaisi, jus visos tokios, - jis šyptelėjo ir papurtė galvą.
-Aš tai supratau tik tada kai susipažinau su Romu. Jis kaip ir tu mane ne taip suprato, o aš ne taip pasielgiau. Aš vis vien jį paliksiu, tik dar nežinau kaip. Pas tave negrįšiu, mums buvo nelemta.
-Nesuprantu? Nieko nesuprantu. Tu su juo mylėjaisi.
-Aš taip pat žmogus...
Šito jis negalėjo suprasti, aš buvau iš tų, kurios tikėjo į meilę ir tik į ją. Visas mano sukurtas jautrios ir švelnios mergaitės paveikslas suliepsnojo jo neapykantos liepsnoje. Tikriausiai mintyse jis mane keikė. Aš ir pati savęs nesuprasdavau, kai rytais prabudusi išvysdavau Romo ramų veidą. Nutilome, jis nurimo, giliai įkvėpė ir vėl kruptelėjęs nuo šalčio ilgai žiūrėjo tiesiai priešais save. Užvedė variklį, paspaudė greičio pedalą ir privertė pajudėti visureigį iš snieguoto miško. Skausmas kūne, nei kiek nemažėjo, tik ėmė tvinksėti. Koks keistas silpnumas užplūdo, akis ėmė markstytis, visas budrumas ir baimė staiga išblėso. Negaliu  prisiminti kaip aš atsiradau savo namuose. Tikriausiai nuo šilumos kraujas pajudėjas mane atgaivino. Toks sunkus kūnas. Užmigau ant sofos hole. Iš juodo sapno pašokau staugdama iš skausmo. Pajutau kraujo skonį ir drebulį krečianti, tampanti visą kūną. Paklaikusi iš paskutinių jėgų kibausi į sienas, kad tik nusigaučiau iki jo kambario, pagalbos. Akyse buvo juoda, nieko nemačiau. Ėmiau jį šaukti.
-O Dieve!..
Suriko jis, aš atmerkusi akis pajutau ją, mirtį, ir kritau ant grindų. Dar prabudau jos šilumos palytėta ir siaubingai nuliūdusi vėl praradau sąmonę.
Prabudusi ligoninėje supratau. Vaikelio nebėra. Užsidengusi veidą verkiau. Šitaip skaudėjo širdį, maniau ir aš numirsiu.
Romas pasirodė palotoje, aš jį išvariau, klykiau lyg pamišusi daktarai to ir tikėjosi, bet jie net neįsivaizdavo kaip man buvo bloga. Man taip buvo piktą. Maniau perplėšiu save pusiau, ėmiau draskytis, plėšti rūbus. Sanitarai mane sučiupo ir suleido raminančiųjų. Kol dar akis apsunkusios nuo vaistų neužsimerkė aš mačiau, Romo skruostais riedėjo ašaros, jis verkė.
Neleidau jam prie savęs artintis, kiekvieną prisilietimą stūmiau nuo savęs, apsimesdavau, kad jo nematau, kad jo nejaučiu.
-Prašau, man taip pat sunku, tu taip kankiniesi... - stovėjo per atstumą nuo lovos, aš apkvaitusi spoksojau į vieną tašką. - Maldauju išklausyk manęs. Aš suprantu, kad tau skaudu, bet daktarai nieko negalėjo padaryti. - Išgirdau kaip virpa jo balsas. - Dieve už ką? Aš... Tai... -gilus atodūsis.
-Man taip pat gaila...
-Prašau liaukis taip kankintis, man širdis plyšta į tave bežiūrint. Nieko čia nepakeisi, teks gyventi toliau.
-Atsiprašau...
Jis išėjo. Pamažu ėmiau sveikti, daktarai mane išleido namo. Nevažiavau pas jį, pabėgau kol jis dar nepastebėjo atvažiavęs manęs parsivežti. Savaitę laiko aš praleidau pas senelius, Kretingoje. Močiutė man labai padėjo nusiraminti, susitaikyti su vaikelio praradimu. Bet reikėjo grįžti į namus. Reikėjo pas Romą nuvažiuoti susirinkti daiktus ir viską pamiršti apie jį.
Asta, mano draugė, nuvežė į jo namus, aš žinojau, kad jis dabar darbe, todėl buvau tikra, kad su juo nesusitiksiu. Jei jis žinotu kaip viskas atsitiko, jis tikrai mane užmuštų, juk jis taip laukė to vaikučio. Atrodo jau buvau viską susirinkusi, Asta išnešė paskutini ryšulį su daiktais. Apsižvalgiau, man čia buvo gera, bet... Užrakinusi duris pažvelgiau į raktus, ką su jais daryti. Išgirdau jo mašinos variklio gaudimą, pakėlusi akis žengiau kelis žingsniu ir sustingau nebežinodama ką toliau daryti. Jis išlipo iš mašinos, keleivio pusėje sėdėjo Gražina, nustebusiu veidu žvelgė į mane. Aš nuleidusi galva skubėjau į Astos automobili, bet jis mane sulaikė.
-Aš tavęs ieškojau, kodėl tu taip padarei?..
Norėjau nustumti jo ranką šalin kuri man trukdė praeiti, bet staiga sugriebiau ją. Man pasidarė silpną, aš parkritau ant sniego. Kraujo skonis burnoje, jis toks surus. Romas mane lyg plunksną pakėlė nuo žemės. Sukosi visas pasaulis, slenka pro akis gyvenimas. Paliečiau jo veidą ir pažvelgiau į dangų, snaigės krito į mane, lėtai sūpuojamos vėjo, girdžiu kaip jos atsitrenkia į mano kūną kuris pamažu prarado visą pasaulio jutimą. Nežinau ar aš išstengsiu, bet iš paskutinių jėgų pravėriau lūpas, pliuptelėjo juodas kraujas ant balto sniego.
-Leisk man numirti tavo glėby...
-Liaukis! - riktelėjo.
-Myliu, aš myliu, aš moku mylėti ar girdi!..
Ėmiau juoktis įsikibusi į jo paltą, jis negalėjo tuo patikėti ir nenorėjo suprasti, kad tai viskas ką aš galiu jam duoti. Tai tik pėdsakas jo gyvenime, kad ir koks juodas, bet aš jį palikau giliai jo širdyje ir negrįžtamai su kraujo srove nuploviau visą beviltišką savo gyvenimą.
Atleisk kad taip pasitraukiau, kaip bailė, kaip savižudė. Bet tik mirtis mane išvadavo nuo tavęs, nes gyva nebūdama neįstengčiau atleisti ir pamiršti... Meilė, kaip šilta viduje, kaip gera.