Tūlas

I. Tūlas tai ne aš.
II. Aš irgi tūlas.

Tūlas nežino kiek laiko (chronologija jo kol kas nedomina), bet po vienos savitos kontempliacijos mėtinių cigarečių rūke besikondensuojančiame gitaros skambesy liūdnai konstatavo faktą: gyvena performansą.
Tūlas neturi nieko. Nei tatuiruočių, nei apgamų tinkamoje vietoje, nei pakabukų, nei auskarų, nei žiedų - net vienintelės draugystės juostos ant rankos. Nieko kas primintų kad gyvena ne šiandien.
Jam rodos, kad jo tolerancija yra jo religija. O jo tolerancija tikrai didelė, jo supratimu. Jo supratimu, nes teisybės dėlei reiktų paminėt kad tolerancija jis laiko kultūrinių skirtumų suvokimą. Kultūrinių pagrinde tautine prasme, nors "auksiniais laikais" Tūlas bandė "toleruoti" ir socialinius skirtumus, bet apie šį eksperimentą reiktų kalbėt ilgai, o tūlas to nemėgsta.
Nuo pat vaikystės Tūlas turėjo aktorinių sugebėjimų, tiesa jų atsiradimas nebuvo iš blogos inspiracijos, tiesiog Tūlas per anksti suprato ir įsisąmonino, kad būti geram - reiškia tokiu atrodyti. Mokykloje Tūlas visada gaudavo geresnius nei vidutiniai įvertinimus. Ne todėl, kad buvo gabesnis už kitus, o todėl kad tokiu sugebėjo atrodyti. Tolydžio su klase jo sugebėjimai atrodyti tobulėjo ir rafinuotėjo. Tūlas net pats to nesuprasdamas išmoko pasąmoningai  suprasti ko iš jo reikalaujama ir lygiai taip pat nesąmoningai tai vykdyti.
Bet mokykla ir mokytojai toli gražu nebuvo ta vieta kur reiškėsi didžioji dalis jo talentų. Ta vieta buvo namai.
Tūlas gyvendamas lūžio laikais, kai jo gimdytojai kaip ir 99% gyvosios tautos masės nebežinojo kur dangus, o kur žemė, išgyveno savo seksualumo suvokimą. Iki to momento kai motina, išraudus kaip burokas, padavė jam knygelę "Iš kur aš atsiradau" viskas buvo aišku: nuogybė tai gėda, o tai yra blogis. Nuo tol viskas turėjo pasikeisti. Bet kaip? Ką reiškia jei motina degdama iš gėdos tau duoda knygą kurioje parašyta (šioje vietoje reiktų įvertinti infantiliškumo ir primityvumo faktorius) kad nuogybė yra anokia "gėda"? Tūlas padarė išvadą: tai propaganda. Žinoma, šio žodžio jis nežinojo, bet iš ankstyvos vaikystės atsineštas modelis "sakom kaip reikia sakyti" prabudo jo galvoje. Tūlo galvoje kilo Amžiaus Karai, kurių pasekoje išsivystė, o gal tik sustiprėjo, savisaugos nuo blogos įtakos instinktas. Dar ir dabar tūlas nusuka televizoriaus kanalą jei supranta kad gali pamatyti "blogį". Žinoma, paauglystėje, visko pervertinimo ir neigimo fazėje jis bandė neigti ir tai. Valandų valandas gulėdavo ant grindų besiklausydamas Apokaliptikos (kuri to meto supratimu ir buvo tas jaudinantis "blogis"), bet jo mintyse muzikos inspiruotą tamsą iš pasąmonės atklydęs "absoliutaus gėrio" balsas versdavo į žydinčių rožių laukus ir ne tokias banalias gėrio ir grožio formas. Bet taip begulint jį staiga aplankydavo kita nuojauta: "absoliutus supratimas". Ir staiga tūlas visu aštrumu pajusdavo savo veiksmų beprasmybę, lydimą graužaties dėl "prarasto" laiko.
Nenuostabu, kad 7 klasėje jį aplankiusi pirmoji meilė buvo persmelkta visų šių "absoliučių" abstrakcijų, o ypač gėdos (kuri per keletą metų trukusi pseudo-šyzo "romaną" buvo tiek eksploatuota, kad jos beveik neliko "fiziškai", tiksliau ji perėjo į metafizinį būvį, net pasąmonės lygmenį. Tūlas nežino ir nenori žinoti kaip apibrėžti gėdą.
Žengdamas paauglystės metais tūlas toliau tobulėjo savų frustracijų lygmenyje, jos įgaudavo naujas formas ir veidus. Nesikeitė tik viena - jis puikiai žinojo ko iš jo norima ir puikiai tai darė, nors reiktų pažymėt, kad tai buvo labiau oficialiam lygmeny (nepamirškim, kad Tūlas velniškai rimtas bičas).
Tik vieną dieną Tūlas suprato, kad nežino ko nori pats...