Maišau lėkštėj
savo gyvenimą,
lengvai pasūdytą
bananinį.
Garsiai šliurpčioju
nemandagiai
tyčia -
juk neskubu.
O jau tas gyvenimas
toks mielas
nepersūdytas
na gal vietom,
na gal šiek tiek,
su spiraliniais makaronais,
ryžiais ir artišokais
pajuntu
truputį karčiosios
tabokos
trupinėlį gvazdikėlių
šliupčioju
mandagiai gyventi nemoku
tik viską iš karto,
tik ne po vieną
susitraukusį jausmą
gerai
kad dar liko daug
nereikšmingo švelnaus
skystymo
o ant dugno
nusėda visi prieskoniai
ir kartėlio nuodai
ir nemalonūs šapeliai
erzina
gomurį
tiek to gyvenimo