Bijoti širdies

Štai mano širdies šukės,
Tu imk ir sulipdyk ją.
Klijuok prie blausios žvakės,
Padaryk tokią, kokia buvo pradžioje.

Juk dėl tavęs ji taip suskilo,
Čia tu kalta, aš tai žinau,
Trenkei, o ji šukėmis aplink pabiro,
Užtat klijuok, aš įsakau.

Tačiau tavo rankos nusileidžia,
Išslysta ant grindų klijai.
Bet tai daugiau jau nebežeidžia,
Tik tu sveikos širdies jausmų bijai...

Klijai išbėga ir sudžiūva,
Daugiau jie nieko neklijuos,
Viltis pagyti vėlei griūva,
Suskilusi širdis dar nekvėpuos...