Verkiantis Paryžius

Ir didelis Paryžius moka verkti. Kartais, rudenį, nukritus paskutiniams kaštonų lapams, lyja lietus. Tuomet miestas rauda ir tik ant Monmarto kalvos pakilus gali atrodyti, kad sėdi ant debesio.

Žmonės dideliam Paryžiui keisti. Visi skuba, ir aš tarp jų. Tempas labai didelis – net minčių nekyla pasižiūrėti į žmogų sėdinti šalia metro ar einantį kitu Senos krantu. Sukasi kaip karuselė. Maža Vienos karuselė. Tokių yra daug netoli Konkordo aikštės. Jei eiti per auksinį tiltą link invalidų namų – gali nusipirkti keptų kaštonų ir viena sekunde sustabdyti verkiantį Paryžių. Tik žiūrėti į tekantį vandenį ir matyti žaidžiančius žvirblius.

Ir va dabar, naktį, žiūrėdama į gatvę, aš matau minią žmonių. Jie pavargę nuo tempo, nuo judėsio, bet yra kaip arkliai įkinkyti į vežimą. Tempia savo jungą ir, kai jau nebepakelia, geria iki žemės apglėbimo. Tikriausiai kitaip neranda laiko. Ir tas mylėjimasis gatvėj, jau nešokiruoja. Atrodo normalu pasiimti tai, ką kiti gauna šilumoj ir jaukioj aplinkoj, – tiesiog gatvėj. Čia nėra laiko. Laiko čia mažiau nei bet kur kitur pasauly.

Ir dabar mąstau, tai kodėl tokia „garbė“ vadintis „parisien“?

Tikriausiai todėl, kad pavasarį čia laiko pasidaro labai daug. Jo užtenka, kad pažiūrėtum į žydinčius kaštonus. Į moteris, numetusias savo paltus. Į vaikus lesinančius žvirblius ir į senius žaidžiančius „buliais“. Ir tada gali nupirkti puokštę gėlių. Ir mylėtis gatvėj nebe taip šalta, tik nežinau, ar tai tampa labiau romantiška. Ir laiko užtenka sodinti gėles kieme ir piešti paveikslus prie Senos. Ir pasivaikščioti palei ją vakare. Tada ir terasoj vakarieniauti gali keturias valandas. Ir iškėlęs galvą gali pasakyti, kad gyveni pasaulio širdy.

Ar tai tikrai laimė?