Ji niekada nebuvo tuo kuo norėjo... Kodėl? Man niekad to nesakė, o aš ir neklausiau. Mes susėsdavom naktį po juodu dangum ir nebylios laukdavom lietaus. Ji man niekad nesakė, kodėl vaikščiodavo viena, o aš nedrįsdavau klausti, tik žinojau, kad joje gyvena angelas... Ji buvo tyli, kaip žydinti kriaušė, o man be galo reikėjo tos tylos. Manoji buvo per sunki. Ji nesišypsojo, nes nemokėjo. Man taip ir nepavyko jos išmokyti. Bet jai net nereikėjo šypsotis, tai darė jos akys ir man plyšdavo širdis kai ji verkdavo. Nežinau kiek kartų jau ją siuvau, tik siūlės nuolat trūkinėja. Ji buvo kaip paukštis... besparnis. Mano didžiausias noras buvo padovanoti jai sparnus, tik nenumaniau, kur jų ieškoti. Dėl to kaltinau ir graužiau save. Gal ir dabar kaltinu... nežinau ir nenoriu žinoti.
Mes grįždavom paryčiais, kai saulė imdavo glostyti dangų, o šis, paraudęs iš gėdos slėpdavo savo ašaras šaltoje žolėje. Mes eidavom basos per žolę ir per visą pasaulį, kad jo neprižadintume, nes miegantis jis būdavo daug gražesnis ir panašus į mūsų sugalvotąjį. Aš palikdavau ją vidury rasotos pievos ir patraukdavau namo. Ji niekad neidavo su manimi. Gal bijojo, o gal tiesiog nedrįso? Ją visada galėjau rasti pievoje, šalia baltos ievos... tokios pat baltos kaip jos veidas... Baltas baltas joje gyvenantis angelas. Ji sakydavo, kad niekad nebus baltu medžiu, nes ji niekad nebūdavo tuo, kuo norėdavo.