Prisėmei kibirą manęs į burną dėl manęs

Kai supyksti,
nustoja birti trupiniai
nuo tavo lūpų sakiniais
ant smėlio kopų.

Bombonešiais iš popierinių skiaučių
pliekia
palaidoja mažučius mano apkasus
iš akvarelės ir vandens
ant smilgų

Dar ilgai kalens dusloki automatai
prariję paskutinius mano skatikus -
krapštau kišenėje mėnulio trupinius
sukrešusius po mišparų šventų
sekmadienį ant tavo gomurio.
Noriu vėl lyg gerti noriu
kaliausės šypsenos
šiaudų
kutendamas galėčiau
nors čiaudulį sukelti.