laukuosna

Ji vaikščiojo šimtus kartų laukan.
Pirmyn-atgal-pirmyn-atgal-pirmyn-atgal-pirmyn.
Būdavo tokios rusiškos matrioškos. Mamos parnešdavo
Vaikams. Kad žiūrėdami užlinguotų baubus po lovomis ir pasikviestų sapnus.
Jos žirgliojimas laukan-vidun-laukan-vidun buvo panašus į tą lingavimą.
-Monotoniškas.
Niekas nežino, kokio velnio ji ten eidavo.
Apsiniaukusio dangaus pažiūrėti
Paukščių pasivaikyti
Angelų gaudyti
Į balas spoksoti
Po žmonių akis pabraidžioti
-Nesužinojo.
Ilgesį apsivijus rankom ir kojom, kaip skęstantis kad griebiasi drebančiom rankom pagalio virš bedugnės upės kvatojimo, ji bandė raminti juo dunksinčią širdį.
Dun dun.
Dun dun.
Dun dun.
Dun dun.
Kaip kad varpai bažnyčiose.
Eidavo kadais pasiklausyti tik pasiklausyti tų varpų kolei vieną dieną ryte neįleido jos. Išblukusiu veidu stiklas išdidžiai  košė pro tylumą krizenančias raides, kad mišios tik tokią ir tokią valandą.
-Užrakinta.
O ji juk manydavo kad dievo namai atviri visada.
Manydavo-apsiriko-dažnai apsirinka-juk nieko tokio.
O ir laiko nėra.
Sėdėdavo šalia jo. Kada ranka kildavo paglostyti plaukus ji išlėkdavo gryno oro pakvėpuoti. Pašokdavo kaip įgelta ir dun dun. Dun dun. Dun dun. Varpų skambėjimo viduriuose klausytis. Ir tildydavo. Niūniuodavo lopšines, piešdavo dangų, mūšių laukus, laivus medžiuose ar kokį klykiantį vėją smėlynuose. Numesdavo tam piešinį batą ir spoksodavo spėliodama, kieno jis gali būti. Taip varpai liaudavosi. Varpininkas išeidavo atostogų. Tik jos būdavo trumpos. Iki kito žingsnio kambario linkui. Tik išsprendus galvosūkį - kieno tas batas. Ir vėl dun dun. Ir vėl laukan. Piešti dramblį vidury vandenyno, o ant jo nugaros mažytį vaikelį. Jiems abiems reikia namo. O jokių valčių nėra. Tik dramblys ir vaikelis. Ir vandenynas. Išmintinga? Kai rasdavo išeitį, prisimindavo jį. Sėdintį šalia. Tada ji atsimerkdavo. Akies krašteliu droviai žvilgteldavo į jį. Pasiutusiai greitai ir taip, kad jis nė žiupsnelio nepastebėtų. Ir vėl joje pasigirsdavo dun dun. Dun dun. Dun dun. Tada ji stipriai stipriai užspausdavo akis. Kumšteliais prilipindavo vokus. Apipildavo klijais, plastelinu, medumi. Ir vėl piešdavo galvosūkius. Viena plonytėlė knyga siauručiame koridorėlį kur grindys vieno betono ir tamsu tamsu. O žmonių keturi. O šalta kaip į eketę įkritus, kad karštis valgo visus iki pamišėliško lakstymo ratais. Knygą reik perskaityt. Reik būtinai ir skubėti reikia taip pat. O kaip?  Viena žvakė yra. Na ir kas? Manot užteks? Neužteks... kada apsvaigdavo nuo klaikaus galvojimo ir bėgimo – atsimerkdavo plačiai - pavargusi, bet laiminga, šiepdavosi iki ausų – nebeturėdavo kur dėtis -  nes juk pavargus - pavargusi nuo pamišimo – ir jai būdavo nė vėlnio nesvarbu. Nes ji  nematydavo, ar jis žiūri. Į jos šypseną ir akis. O jis žiūrėdavo. Matyt stebėdavosi. Aš tai tikrai nustebčiau...
O suvokusi, kad šypsosi, tuoj pat užsičiaupdavo. Tik kartais tiesiog nebeturėdavo jėgų. Arba nuo laimės būdavo pamiršusi, kaip užsičiaupti. „Tokias tik užkalti medinėse dėžėse ir laikyti kur sandėliukuose, kad žmonėms savo kvailumu nervų negadintų“ – sakysite. Galbūt. Tik negaliu jums parodyti, kur ji dabar yra. Nors jau naktis, žinote, ir šalta, bet jai nesvarbu. Kai įsikala ką į galvą - niekaip neišmuši. Gal laksto kur laukais dabar. Turi tokį šunį. Visada galvodavau, kad vėl kokiam blogumui užėjus, nudažė jį geltonu guašu, bet kartą mačiau ją per lietų su tuo nusususiu šunėku upėj žuvis gaudant. Rankom! Ir juokiantis juokiantis juokiantis be perstojo. Galite patikėti? Tai taip ir liko geltonas... taip, tikriausiai ji išėjo mokyti šunį su angelais šokti. Laukai tinkama vieta. Pavasarėjant. Kažkada užsiminė, gal ir aš norėčiau kartu. Šypsotės? Suprantu. Man ir tada buvo juokinga. Dėkui dievui, aš jau užaugau. Ir tokios kvailystės man į galvą neateina.
Žinote, kas keisčiausia? Ji rasdavo išeitis iš pačių neįtikėčiausių situacijų, prisigalvodavo keisčiausių dalykų, lipdavo ant pavojingiausio stogo vien dėl to, kad jai atrodydavo, jog ten būtinai gyvena katinas, kuriam reikia, kad kažkas paniūniuotų šaukiantis gražius sapnus. Tačiau niekada taip ir neišmoko rasti išeičių savo gyvenime. Tikram, kaip pasakyčiau aš. Sapne, kaip pasakytų ji.
Beje, man vis magėdavo pažadinti jį, kai, jam miegant, ji prisėlindavo šalia ir klausydavosi jo kvėpavimo. Tada ir žiūrėdavo į valias. Ir šypsodavosi į valias. Kiek širdis geidė, kaip sakoma. O jis kuo ramiausiai miegodavo, nieko net nenutuokdavo. Gal ir gerai. Tikriausiai būtų išsigandęs.