Mano lėlių plaukai

Suveltoj tavo šiaurės pašvaistėj
Netikrumo esmė pasiklysta.
            Judesiais mano nerimą laistai...
Iškvėpuotas tyrumas nuslysta
Tarp saldžiai išlaižyto rytojaus
Ir pelėsiu pritvinkusio vakar.
            Šimtą kartų pargriuvom, tris — stojaus...
Tavo knygos man nieko nesako.
Pasiklydęs baltoj išdavystėj
Užmiršai pakalnutės kur auga,
Išbadėjusią baimę suvystei —
Ją dabar tavo apmaudas saugo.
            Plaukus mano lėlių sušukuoji —
Tyliai kalbinu tavąją laisvę
                Išbadytom akim tau meluoju.
                      Aš — šešėlis... Ar moku atleisti?