Stovi ant bedugnės krašto
Su kauke išdidžia
Bandai pasiekti tikrąją esybę,
Bet ir ji tokia menka...
Stovi ant bedugnės krašto
Ir bandai nusiimti veidą
Bespalvėm rankom, kaip lietus
Bet ir to jau nebepajėgi...
Manai padės tau tik mirtis?
Bet ir ji, kaip mėlynsparnis drugys,
Skrenda tik į šviesą...
Bandai paliesti savo plaukus...
Ir savo praetim lieki sau išdidi...
Bet primeni tik piktdžiugiškai atrodančią mergaitę,
... Su raudona rože plaukuose..