Aš mankštinausi. Rytoj pasirodymas. Reikia pakartoti viską nuo pradžių. Vienas-du-trys-keturi... Valios jėga džiūgavo laimėjusi prieš sąnarių skausmą. Penki-šeši-septyni-aštuoni. Veidrodis maivėsi. Aš mačiau save – įtemptos pėdos, tiesi nugara ir išdidžiai pakeltas smakras. Tokią mane rytoj pamatys žiūrovai. Niekam negalima parodyti, jog man skauda... Mane apjuoks ir pasmerks. Todėl reikia šokti. Rytoj pasirodymas.
Žingsnis-dar vienas... Aš šaunuolė! Man viskas sekasi. Viskas, išskyrus gyvenimą. Bet dabar tai nesvarbu. Daug vėliau, sėdėdama naktį prie kompiuterio su arbatos puodeliu rankoj aš bandysiu papasakoti apie savo jausmus plokščiam monitoriui ir nepažįstamiems nick‘ams, už kurių tikriausiai irgi slepiasi žmonės. Bet tai vėliau, o dabar visos mintys tik apie rytdienos pasirodymą.
Reikia šokti. Man pasiseks. Žingsnis-žingsnis-žingsnis. Reikia šokti taip, tarsi šokčiau paskutinį kartą.... Aš dar nežinau, kad rytoj aš nukrisiu. Aš gulėsiu ant scenos, negalėdama atgauti kvapo nuo skausmo ir neišgirsiu, kaip kažkas salėje atsidus su gailesčiu, o kažkas pradės juoktis... Kritimas visąlaik sukelia juoką. Gydytojai neleis man daugiau šokti. Diagnozė banali – daugybiniai kaulų lūžiai. Bet visa tai vėliau.
O dabar reikia šokti... Kaip paskutinį kartą.