sielos brolis, galima sakyt:)

Laiškai nuo Vėjo
Buvo lyg nuo manęs pačios:
Eilutės jo kalbėjo
Ko vakarais niūriais ilgiuos.

Ir Vėjo akys buvo mano:
Jose spingsėjo nerimąstinga šiluma
Ir juoktis, ir kalbėt man nereikėjo -
Vienoda buvo mūsų šypsena.

Kiekvienas jojo žodis buvo savas
Pažįstami ir gestai jau visi,
Ir nuojautos ir patyrimai,
Ir suvokimai mudviejų visi
Atrodė mums bendri, nes buvo jie tapatūs.

Net mintys buvo mano kaip ir Vėjo,
Todėl nebuvo reikalo šnekėtis
Tik ranką jo paimt magėjo
Ir nuošaly pasaulio patylėti.