Šalta, velnioniškai šalta. Pamėlę pirštai ieško degtukų. Jie kažkur kuprinėj... Trenkiu ją ant žemės ir visą išverčiu. Pabyra visi daiktai, kuriuos spėjau pasigriebti bėgdama iš tos prakeiktos skylės. Daugiau niekad ten negrįšiu. Nusibodo diena iš dienos stebėti degraduojančius draugus, kurie dabar gyvena vien dėl sekančios dozės... Kokie jie man draugai? Jau seniai jie man tėra gyvulių banda. Norisi grįžti namo, bet ne, negaliu. Net nenutuokiu kur jie... O kas ten namie? Ką aš ten rasčiau? Viskas, ką prisimenu per savo pragertas smegenis, tai kad būtent dėl tėvų ir pabėgau iš namų. Tiesiog nebegalėjau kasdien stebėti verkiančią motiną virtuvės kampe ir tėvą, kuris kaskart nusigerdavo vis labiau ir labiau. Būdamas girtas jis visada paleisdavo kumsčius į darbą. Kliudavo ir man.
Atsiklaupiau ant žemės ir drebančiais pirštais ieškau degtukų. Kur velniai rautų jie yra? Šalta, man taip velniškai šalta... Per pragertas akis vos bemačiau. Žvilgsnis užkliuvo už senos mano šeimos nuotraukos. Suspaudę širdį, kažkas nutrūko, kažkas atgijo ir nepajutus per skruostus pasipylė ašaros. Tėvai ten tokie jauni ir laimingi, o aš dar tokia mažutė... Gal kokių trejė metukė. Kiek įstengiau prisiminti, motina pasakojo, kad dažnai eidavome visa šeima pasivaiščioti po saulėtą parką, vėliau valgydavom ledus miesto kavinukėje ir džiaugėmes kiekvieną dieną... Kodėl taip nutiko? Kur ta šeima dabar?
Nesvarbu, jau nebesvarbu. Slepiu nuotrauką kuprinėje. Kur degtukai? Nejaugi pamečiau? Turiu du tikslus: rasti degtukus ir adresą... jo adresą. Tik jis man gali padėti. Jei jis būtų šalia, aš pasakyčiau: „Įpusk šilumos į sielą. Įpusk gyvybės į tas mirusias rankas. Suteik šypsnį, tiems negyviems kristalams veidrodyje, kuris meluoja, jog tai mano akys... Apkabink, duok cigaretę, tyro vandens lašelį, sėsk šalia ant suoliuko vidury miško ir patylėk paėmęs už rankos... tik tiek tereikia, kad šitas menkas žmogutis būtų laimingas...