išsyk (šiauriečio tirpimas)

Tirštoj, šiaurietiškoj dangaus mėlynėj,
kiek praskydusiais debesimis, nualpo
trys įsigėrusios kraujo plunknos
(ant bėgių), kai rudabarzdis mašinistas
stabdė vagonų inerciškai judančią seką,
apakęs, pamėlęs, supratęs- dukra priešais.
Susupęs į batikas kūdikį (ne krauju pažymėta,
bet tiek to), nešinas nušlubavo namo.

Palei suodžiais paplaukusią krosnį, patiesė
margaspalves paklodes, laikė už anties kraštus,
vyniojo kojytes, rankutes, sušalusį kūną-
vystyklais patapusiomis marškomis.
Spjaudydamasis pagirių seilėmis ir keikdamas
aplink besitrinančias rainas kates -
rūpestingai papūstom lūpom, pienu girdydamas,
užtraukė užstalės dainas - harmoningai, tyliai
(juk privalu ką nors niūniuoti, kol užmigs).

Vėjas blaškė langines, nušlavęs pernykščius lapus,
sugniužęs rudabarzdis, be jokios užkardos
kūnu dengė gniužulėlį, vėjams atsukdamas nugarą,
lyg deglu apdegęs akis, įsiučio pagautas (ko?),
įsiklauso į šnairuojančią lyg gyvybę, leidžiasi
sugriebiamas pirštų šilumos - suvirpa šiaurietis.

Suvirpusiais sąnariais, užšalusiais delnais
mergaitė nepaleido mašinisto sruogos,
kol sustabarėjo lyg geležinis kūjis.

Šlubio rudabarzdžio rūpestis - palydėti- išsisaugojo.
Išsyk tėvu patapęs, spaudė alyvų nektarą kasmet
ant kvadratinio metro kauburio.