Aš nugrimsiu į tylą.
Tik atsitrenkus į gatvės triukšmą,
Suvoksiu – tai tyla,
Nes nėra žodžių sakiniuos
Langų ošimo.
Ir vėl petunijos pražydo
Melsvos, žydros,
Kaip dangus be ašarų
Ir be nakties,
Ir be rytojaus ryto.
Į tylą aš nugrimsiu
Popietės bėgimo:
Į saulės pliūpsnį,
Troleibuso stiklą,
Senelio akinių skaidrumą,
Rėkiantį skelbimą.
Į tylą aš pabėgsiu
Garsią, gyvą...