kreiva

Sek manimi..

Aukojamų boružių krebždėjime paslėpiau tavo žingsnius. Tavo 

stiklas iškreipia vaizdą.

Lūpų tikrumas plėšo rytą, laiką, mane..

lovos vienatvėj įmintos paslapties vakarais tebejaučiu butaforinį

kūną. Sienos pakyla ir  plaukia.. O tu stovi išdidus ir sarkastiškai

vienišas nesibaigiančio kambario tamsoj

            Pradeda ryškėti virpantys kontūrai

                    užuodžiu tirpstantį vašką tekantį mano rankomis

      žvakės ir ribos išnyksta..

metamorfozių nemėgau.

Nes jūra per toli. Tiltas kaip išganymas nieko neskiriantis ir

nejungiantis. Horizontas pasvyra. Eiti darosi sunku ir pavojinga tarp

nepakenčiamai akivaizdžių žinojimų – kreivoje erdvėje neįmanomi

susitikimai. Metamorfiškai sukurti/susikūrę daiktai neatlieka savo

funkcijų. Duriančių iliuzijų pievoje trokštu vandens.. iš Tavo

lūpų.. rankų.. Tavo jūros.. BĖK!