Kas užmauna ant dangaus kupolo močiutės apklotą
Ir priklijuoja prie jo žvaigždutes?
Ar tik ne tu?
Gerai būtų, jei pati diena nulaižytų šias žvaigždes,
Kai mudu vaikščiojam dangumi, laikydamiesi už rankų.
Padovanok man Dangų,
Kad po to galėtumėm bėgioti basomis kojomis po žvaigždes
Ir rašyti Paukščių take savo vardus.
Nenori?
Tada aš susidraugausiu su vėju ir leisiu jam
Nusivesti mane į tą dieną, kur nebuvo tavęs. Į vakarykštį lietų.
Atsisėskim ant žvaigždėtų grindų
Ir barstykim ant jo žodžius, kaip mozaiką.
Ir tada aš vėl surinksiu į kumštį visas mano paslaptis,
Kuriomis aš pašėriau rudenį ir jos liūdesį,
Ir prikalsiu jomis savo meilę prie sienos,
Nes tu jos nevertas.
Todėl, kad dar nemoki pažvelgti už sapno,
Kuriame mes sudedam į stiklinę kadaise pagautus saulės zuikučius.
Pasiimk mane į skrydį nuo balkono,
Į purvino dulkėto asfalto glėbį.
Ten mudviejų niekas neras.
Net tu ir aš.