Džiugas

Buvo prieblanda. Iš kampų švietė blankios šviesos. Salė buvo pustuštė. Suskambo dainos žodžiai "It's a lovely day". Ši daina buvo mano mylimiausia. Išgirdau švelniai kviečiant pašokti. Atsisukau. Pamačiau neregėto grožio akis. Tokios mėlynos, kaip vidurvasario dangus. Po šokio pakvietė pašnekėti. Kaip vėliau paaiškėjo, tų nuostabių akių savininkas buvo Džiugas. Vaikinas atitiko savo vardą. Džiugas labai linksmas ir begalo nuoširdus. Man patiko su juo bendrauti. Gerai supratome vienas kitą. Niekaip negalėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo jo akių. Jos žvelgė tiesiai į mane. Akys turėjo ką pasakyti...
  Kitą dieną mes susitikome. Lėtai vaikščiojome geltonų lapų taku. Mėgavomės "Bobų vasaros" oru ir vienas kito draugija. Jis pasiūlė prisėsti ant pakelėje esančio  tuščio suolelio. Valandėlę žiūrėdami vienas į kitą tylėjome, kol Džiugas paėmė mano ranką. Išgirdau tyliai skambančius žodžius:
  -Ar nenorėtum su manim draugauti?
  Truputį sutrikau. Dar niekad nebuvau girdėjusi tų žodžių. Aš sutikau...
  Namo skridau, kaip plaštakė. Jaučiau, kad pirmą kartą rimtai įsimylėjau. Tai buvo meilė iš pimo žvilgsnio.
  Dažnai būdavome kartu. Kalbėdavomės. Mums niekad nepritrūkdavo žodžių, nesvarbu, kokia tai būtų tema.
  Vieną žvarbią ir žiemišką rudens dieną, mes vaikščiojome pustuštėse miesto gatvėse. Buvo taip šalta, kad su stiukyte sušalau į "Ožio ragą". Džiugas nusivedė mane į savo namus. Gėrėme arbatą... Jis savo bučiniais šildė mano įšalusius skruostus. Buvo taip gera...
  Abu iš laimės skraidėme padebesiais. Kartu jautėmės, kaip vienas tampriai susietas kūnas, negalintis suskilti. Dažnai galvodavau ar realu, kad aš ir jis galėjome vienas kitą pamilti iš pirmo žvilgsnio, ar pokalbio. Matyt, buvome skirti vienas kitam ir mums buvo lemta susitikti.
  Mes toliau būtume mėgavęsi savo laime jei nebūtų išaušusi ta nelemta, dar viena rudens diena.
  Buvo trečia valanda, kai Džiugas paskambino ir pakvietė susitikti. Iš pat pradžių nujaučiau kažką negero. Jo balsas nebebuvo toks linksmas, o atvirkščiai - liūdnas ir sunerimęs. Eidama į susitikimo vietą širdis spurdėjo ir nerimavo.
  Kai atėjau, manęs jau laukė nebe tas Džiugas, kuris prieš du mėnesius pakvietė šokti. Į mane žvelgė nebe tos akys, kuriose įžvelgiau ugnį. Jose pastebėjau gilų liūdesį ir pamačiau, kai gražiausiose pasaulyje akyse sutvisko ašara. Netikėjau, kad galėjo viskas baigtis. Pagaliau išgirdau taip laukto paaiškinimo:
  - Kad ir kaip tave mylėčiau, mums reikia išsiskirti. Aš suprantu, kad tau skaudu. Man skauda taip pat, bet daugiau nebegaliu nieko sakyti. - Mano pasakų princas paskutinį kartą mane pabučiavo. Paskutinis bučinys buvo pats švelniausias ir šlčiausias, iš visų jo milijono man dovanotų bučinių. Likimas mus suvedė-likimas ir išskyrė. Palydėjau jį žvilgsniu. Mačiau, kaip jis pradingo medžių fone. Vaizdas liejosi nuo ašarų.
  Vakare sėdėjau apsipylusi ašaromis. Negalėjau atsipeikėti. Į kambarį įėjo tėtis. jis mane stipriai priglaudė prie širdies ir pasakė:
  -Mergyt, tu labai laiminga nes esi sveika ir turi viską ko tau reikia. Mano vienas pacientas šiandien sužinojo, kad serga leukemija ir jam liko vos pusė metų...
  -Koks jo vardas? -nedrąsiai paklausiau aš.
  -Džiugas...