kaltė

Kaltė
  nusidažius baltai
ištepa tavo paklodę
plaukų keliu
        žuvies akys
          manęs neras.


  Auksis žvelgė į dūstančią upę.
 
Vanduo sugėręs Miesto ašaras, nuopuolius kunkuliavo neapykanta.

  - Verk! Šauk! Gerk mane! Lak! - Iki paspringimo mėšlungiškai

žiaukčiojant gerk visą tekantį dusulį..

  - Ko jie nori iš manęs! Kada liausis persekioję? Ji – nuobodžiai

atvirai perskaityta per vieną vakarą. Kvailas persekiojimas – kodėl

jaučiu jos akis. Bejausmis mutuojantis netikrumas. Artumą

išspjauna mano pasaulis. Mano moterys skęsta, o aš joms padedu,

neleisdamas. Kai kurioms pastatysiu paminklus.. puiki mintis. Gal

pagaliau liausis persekioją košmarai. Jų sielos klaidžioja per siaurais

koridoriais.. ten tamsu ir tuščia.
 
  Aš nepasisotinu! Amžinai alkanas. Jos lenda man per gerklę, lipa į

paviršių, tarsi nebūtų kito būdo pažinti..

  Kartais norisi išeit.

  Mirčiau išlupto pasaulio akyse.. nešdamas savo kūną kaip auką ant

savo paties altoriaus. Beprasmybės aktas, sakai. Aklas maištas

prieš nieką. Greičiau solidarumas su savimi.

  -tu vis dar manimi tiki? Kvailutė.. Tavo Dievas išeina. Palieka tave,

nes pavargo klausytis maldų. Suvisai. Tu nelauk nesulaukiamo,

neprašyk, paskutinės cigaretės nedalinu, nepalieku..

  Surūkysiu tave ir paleisiu pavėjui. Neimk į plaučius. Vėžys įsiėdė į

mano išgraužtas smegenis. Dabar mąstau atbulai

  - atrakinsiu tavo praeitį.
                    Kluone sukrauti teleskopai mėšlungio apimtomis akimis stebės sprogstančią žvaigždę – Kasiopėją..