Mūsų istorija

Dabar esu jau senas žmogus. Mano gyvenimas buvo labai sudėtingas ir mane visiškai nukamavo. Paskutinės gyvenimo dienos dabar nykios ir pilkos, nes sunkiai sergu, nuolat dūstu ir skauda  širdį. Dažnai nuobodžiauju ir nerandu sau vietos.
Bet ne visuomet buvo taip. Kadaise buvau jaunas, kupinas jėgų žydintis jaunuolis. Žaidžiau vietinėje futbolo komandoje, gerai mokiausi. Draugavau su nuostabia mergina, kuri, deja, netapo mano žmona.
Kaip tik dabar, kai esu nusilpęs ir nesveikuoju dažnai ją prisimenu. Galvoju apie ją sėdėdamas savo minkštajame krėsle, stebėdamas liepsnų liežuvius židinyje, valgydamas antaninius obuolius savo sode arba rašydamas laiškus dar likusiems gyviems bičiuliams. Ji buvo tikrai ypatinga moteris. Viena iš tokių, kurios labai tinka vedyboms, nes sugeba padaryti vyrus laimingais. Graži pupytė... Nuostabiais šviesiais plaukais, švelnia oda, man ji panešėjo į deivę, nužengusią tiesiai iš dievų menių.
Ir aš jai patikau. Vien dėl to maniausi, kad esu laimingasis. Ji mane apdovanodavo bučiniais, apgaubdavo rūpesčiu. Garbino mano silpnybes ir aukštino privalumus. Be to kepdavo nuostabų pyragą su mėlynėmis. Jo paragavus, daugiau nieko nebesinorėdavo, o daugiau tokio skanaus, kaip jos nebeteko valgyti.
Mano žmona buvo kitokia. Juki, linksmuolė, mėgdavo ir stikliuką pakilnoti, o ypač tada, kai kokios problemos užpuldavo. Nebuvo ji tokia jau graži, tačiau simpatiška, o ko gi daugiau reikia? Tada, kai vedžiau, nebereikalavau iš gyvenimo kažko ypatingo. Užteko truputėlio šilumos. Nebeieškojau tobulos žmonos, nes tokios kaip Emilija, pasaulis paprasčiausiai negalėjo man duoti, ji viena tokia vienintelė buvo.
O prisiminus, kaip sužlugo mano gyvenimas ir dabar nubėga šiurpulys, tada einu išgerti taurelę brendžio arba viskio. Sunku prisiminti, koks naivus ir savanaudis buvau, kaip neįvertinau, kas manęs laukia ir ką prarasiu. Kad prarasiu brangiausią kada nors sutiktą moterį, deivę.
Anksčiau tiek apie ją negalvodavau. Gal būt senas amžius verčia vis dažniau nuklysti į praeitį.
Šiandien pakilęs iš patalo, pasijutau labai blogai. Jaučiu, kad greitai iškeliausiu iš šio pasaulio. Bijau mirties, tačiau jaučiu neišvengiamumą ir bandau susitaikyti. Tačiau nenoriu, kad Emilija pranyktų užmarštyje, kai aš pakratysiu kojas. Mūsų meilė, buvusi tokia kaitri, turi būti amžina. Nusprendžiau parašyti apie mus. Emiliją ir mane. Papasakoti mūsų tragišką istoriją, apie mūsų meilės karštį ir išdavystę, kurią teko vargšei merginai iškentėti. Neteisinsiu savęs, nemoralizuosiu, nes tai būtų betikslis rašalo švaistymas. Geriau tik išdėstysiu faktus, o jau jūs patys darykite išvadas, kas pasielgė gerai, o kas suklydo. Žinau tik, kad sieloje plyti man didelis randas, bet save kaltinu, nes tuo metu buvau savanaudis ir niekšas.
Su Emilija susipažinau mažajame knygynėlyje. Buvo ankstyvas pavasaris,  užbėgau ten nusipirkti knygos. Dabar nebeprisimenu net jos pavadinimo, nes išvydęs tą angelą nužengusį tiesiai iš dangaus sustingau ir nebegalėjau net pajudėti, kaip tikras stuobrys. Visuomet drąsus ir pasitikintis savimi, dabar negalėjau prisiversti prieiti prie mergaitės.
O ji, šviesiaplaukė, pūstu languotu sijonėliu, mėlynomis akimis, ilgomis blakstienomis nieko nenujausdama sklaidė knygą. Figūrėlė tamsių knygų fone atrodė tokia trapi ir poetiška. Baisu buvo ją nubaidyti, nes buvau tikras, kad užkalbinus ji tik plasteltų spalvingais sparnais ir nuskrietų tolyn nuo netašyto stuobrio. Tiesa, netyčiomis, ją godžiai apžiūrinėdamas pastebėjau, kad ji avi nutrintus iš mados išėjusius batelius ir kad visa jos apranga labai kukli. Tačiau tai nė kiek nenumenkino jos, atvirkščiai, aplinkui besisukiojančios išsipusčiusios damos atrodė niekinės, nevertos nė jos mažiausiojo pirštelio.
Aš, tuo tarpu,  tik maišiausi tarp žmonių, stebėdamas įstabiąją būtybę. Tada išvydau, jog ji lengvais žingsneliais artėja prie manęs. Širdis pradėjo plakti taip greitai, lyg būčiau nubėgęs dešimtį kilometrų ristele. O gražioji panelė kaip tik prieš pat mano kojas išmetė knygą. Poezijos ir ne kitaip. Negalėjau įsivaizduoti jos skaitant nieką kita. Tokios merginos yra sutvertos poezijai, žodžių žaismui ir rožinei spalvai. Akimirką sutrikęs, suklupau prieš ją ir pakėliau knygą.
-Prašom, panele, - pagarbiai tariau, šypteldamas, - kokią nuostabią knygą išmetėt...
Spėjau nužvelgti, jog tai poezijos rinkinys „Auksinis irklas“. Įvairių poetų meilės eilės.
-Taip manot? – šelmiškai nusijuokė panelė, - O man tai atrodo sentimentalių seilionių kratinys. Aš netikiu tikra meile, o jūs?
Nebemokėjau toliau kalbėti, todėl iš karto prisistačiau:
-Aš vardu Rapolas, o jūs?
Ji dailiai perkreipė akutes ir murmtelėjo kažką sau po nosim. Tada nusišypsojo, atverdama eilę spindinčių lyg perlai dantų ir taip pat prisistatė:
-Mano vardas Emilija.
Taip mudu ir susipažinome. Ne labai romantiška pažintis, tačiau toliau viskas klostėsi labai gerai. Šiaip ne taip aš ją pakviečiau puodelio kavos pas Mo. Ta kavinukė buvo mano mėgstamiausia. Retsykiais savininkas man leisdavo paskambinti pianinu lankytojams. Nusivedęs ten Emiliją, savo sugebėjimu groti padariau jai neblogą įspūdį. Manau, vėliau ji pasiklausinėjo pažįstamų apie mane. Tai nesudėtinga, kai miestelis nedidelis, visi vieni apie kitus viską žino.
Aišku, ji greitai išsiaiškino, kad esu futbolo komandos narys, geras mokinys, kad esu panelių dėmesio centre. Tai irgi jai padarė įspūdį, nes per antrą pasimatymą ji buvo daug malonesnė nei per pirmą. Net leido paimti už rankos.
Šiaip jau, kuo toliau bendraujant, supratau, kad ji puiki ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Niekuomet neužgaus, nepasijuoks, parems. Savo pyragu pavaišino po keturių savaičių.
Tai buvo pirmas apsilankymas jos namuose. Neatkreipiau dėmesio, kad nesupažindino su namiškiais. Pirmas įspūdis įėjus vidun, buvo prastas. Butas buvo labai skurdus – prasti kartoniniai baldai, skudurinis kilimas nutrintu viduriu, pigios ryškios užuolaidos. Aš užaugau kiek turtingesnėje šeimoje ir mane nemaloniai nuteikė tas aiškus, niekuo neužmaskuotas skurdas.
Sklandė gardus pyrago kvapas ir jei ne jis, tikrai būčiau pabėgęs. Tačiau paragavęs negalėjau sustot. Emilija vystė ilgą pokalbį apie literatūrą, tačiau jos balsas atrodė nervingas ir netvirtas, o akių žvilgsnis keistas.
Pagaliau ji man tarė:
-Mes namuose vieni.
Pažvelgiau į ją. Nesupratau, kodėl ji man tai sako. Tačiau kiek pamąstęs supratau, ką bando man pasakyti ir išraudau lyg burokas. Svarbiausia, kad buvau dar nekaltas, nors kaip sakiau seniau, merginų dėmesio man netrūko. Paprasčiausiai, jos niekada nebūtų to leidusios, pernelyg gerai išauklėtos buvo ir saugojo savo skaistybę. O gal paprasčiausiai aš nemokėjau jų vilioti, taip kaip kiti mano draugai, kurie girdavosi per kiekvieną vakaronę, jog seniai ragauja meilės gardumynų. Ji nusišypsojo, supratusi, kodėl sutrikau ir grakščiai atsistojusi, priėjo prie manęs. Dar nebuvome bučiavęsi, o ji štai matau kaip ji sėdasi man ant kelių. Tada vylingai žiūrėdama į akis pabučiavo tiesiai į lūpas. Man apsvaigo galva, nes nuo jos sklido malonus vyšnių aromatas, o lūpos atrodė švelnios lyg rožės žiedlapiai. Atsimenu, kad rankomis apkabinau, tokią gundančią ir šiltą.
Tada ir supratau, kad ją myliu. Juokingiausia, kad kai ėmiau mąstyti apie gyvenimą, dvasinę meilę, jos mėlynas akis, pajutau ranką tiesiai ant tos vietos. Šoktelėjau, tačiau jos mėlynos akys nuramino ir aš atsipalaidavau. Aišku, jaučiausi neužtikrintai, bet ji pati pasikėlė savo pigios medžiagos sijonėlį ir ėmė mautis apatinius. Prieš mano akis atsivėrė gundantis vaizdas ir aš pamiršau visus pamokymus gautus mokykloje ir iš tėvų. Ką gi, man buvo tik aštuoniolika metų. Puoliau į po kojomis savo gražiajai mergaitei ir netrukus, nors ne itin gražiai, kaip kad aš svajojau įvyko tai, kas turėjo įvykti tarp jaunų žmonių, mylinčių vienas kitą.
Žinau tik viena, jei ne ji, tikrai nebūčiau gviešęsis į jos skaistybę, tatai man net į galvą neateidavo, pirmiausia norėjau ją geriau pažinti, o jei ir kirbėjo koks noras mano pasąmonėje, jokiais būdais nebūčiau imtis iniciatyvos. Juk ji man atrodė šventa, neliečiama, tyra...