Įjungiu dangų, planetas
Daužau išlindusias rankas
Atplešiu grindų lentas
Ištraukiu saulę ir žvaigždes
Krentu žemyn aš iš aukštai
Pabyra tamsūs pelenai
Kaulai svyla, o tenai
Sudrasko į gabalus šernai
Bėgioja kūdikiai ratu
O tau ateina išdaužyt dantų
Kai negras groja trimitu
Nebebijau daugiau šunų
Išlaksto galvos gabalais
Visur vėl žvengia asilai
O mes pasitikime tais
Kurie nebuvo angelai
Parodau aš vidurinį pirštą
Į rūką tamsų, tirštą
Jau sugalvojau vykdyt kerštą
O žmonės staugia, niršta
Žaizdos kruvinos ir gilios
Jau girdis maldos tylios
Pašoku oran aš dvi mylias
Ir garsiai dingsta žodis "myliu"
Sugriūna kalnas tamsoje
Pasimetu kitam laike
Terminatorius suklumpa ekrane
Jei gali, perkrauk mane
Urvas kruvinas ir drėgnas
Smėly matos elnio pėdos
Paskutinis gulbės šokis lėtas
Širdin giliai įsmeigtos ietys
Užsidega dar žalios pievos
Savaime išsilydo plienas
Ir sužinau, kad esu vienas
Sutrupintos betono sienos
Paukščiai krenta iš dangaus
Nebeliko nieko įdomaus
Pavalgysiu šiek tiek medaus
Nes daugiau nieko nėr skanaus
Už altoriaus slepias kunigai
Daugiau nebežaidžia vaikai
Pažyra į visas puses stiklai
Žemės neapsaugojo dievai
Riaumoja liūtai vis arčiau
O žmonės klykia vis garsiau
Skauda kojas, o toliau
Įtraukia žemė vis giliau
Kaulai jau visai juodi
Gieda choras, ar girdi?
Šita naktis beprotiškai tamsi
Tu, naktie, man patinki
Danguje saulė greit užges
Ir niekas nieko neberas
Išsitraukiu kardą ir visas
Išpjaunu sielas dar gyvas
Vulkanai spjaudos ugnimi
Ar tu tiki dar dangumi?
Žmonės, gyvenę tik viltim
Bus apdovanoti amžina naktim
Ranka pakyla, sminga peilis
Krenta kūnų ilgos eilės
Tįsta ilgio lipnios seilės
Ir nebelieka žemėj meilės
Pasaulis nebesisuka, sustoja
O liūtai vis garsiau riaumoja
Žmonės klaupias ir dejuoja
Kai visata jiems mirtį dovanoja
Užverda upėse vanduo
Ištirpsta pakelėj akmuo
Susmunka purvinas piemuo
Sustoja pagaliau širdies raumuo
Pasaulis skęsta liepsnose
Aš greitai nužudau save
Žmonės žūsta, lydos lavoje
Štai ji, žmonijos pabaiga