Po kruopelę supilti
Smėlio namai.
Be pamatų ir sienų.
Nuogi žmogučiai
Vėjyje plevena
Ir meile sotūs
Sau gyvena.
Atplaukus jūros bangai,
Vėlei po smiltelę neša –
Statyt iš naujo
Trapų smėlio namą.
Ir vėjavaikiškai nusikvatoję,
Džiaugsmu apsivynioję,
Sūpuojas glėbiuose...
Pavydžiu jiems – jie turi
Vienas kitą.