Ir manimi netikėkit

Netikėdami niekuo, išsiskleidžia žiedai
Iš benzolo, beždžionių,
Kitokių skiediklių,
Gimsta linksmos istorijos
Apie daiktus ir būsenas,
Pasakėlės, neva, nukeliavę kraštais,
Talentingai nuslystame,
Smingam į rifus.

Mes dar turim ugnies,
Tik nėra, kas išmokytų degti.
Įsikąst dantimis į apvalų ir blizgantį,
Slidų –
Anekdotą,
Kaip Veronika mirė iš juoko
Prie, kaip tyčia, užšalusio tvenkinio.

Be trinties, su pavargusiu pagreičiu,
Aplink braškančią ašį kartojasi
Pasakos pabaigos.
Kol tyliai nudyla, atauga ir kanda.
Netikėdamos Nieku.