Regėjimai

Ant šlapio ir slidaus asfalto įdubimų kaupėsi vis daugiau vaivorykštinių balučių, kurias pasiutusiai smagiai taškydavo pravažiuojančių automobilių ratai. „Šlykštus, tiesiog nepakenčiamas oras... “, sumurmėjo jis, saugodamas kostiuminių kelnių klešnes nuo įsismarkavusių purslų.
Smulkios dulksnos jis nemėgo net labiau, nei tikro lietaus. Sakydavo, kad tai panašu į jausmą, kai, išsiplovęs galvą, pamiršti nusiimti rankšluostį nuo pečių ir įkyri drėgmė prasiskverbia už marškinių apykaklės. Todėl paspartino žingsnį. Ir taip jau kelias minutes vėlavo į darbą. O kelios minutės- tai nežmoniškai daug. Pasiekęs kino studijos duris, sugrabaliojo raktus kišenėje ir po akimirkos jau buvo viduje.

Čia lengviau atsikvėpė. Čia daugiau nedirbo niekas, tik jis vienas. Jis nuo vaikystės nemėgo triukšmo ir grūsties, visada mieliau rinkdavosi tylius gebenių sodus, o ne smėlėtas žaidimų aikšteles. Todėl ši kino studija buvo ne tik jo darbas. Tai jo būtis. Ištisas dienas čia sėdėdavo ir žiūrėdavo filmus. Ilgus. Trumpus. Nespalvotus. Vaivorykštiškus. Vietomis sutrūkinėjusius. Po ranka visuomet turėdamas gardžios kolombietiškos kavos, imdavosi taisyti tuos įtrūkimus, karpydavo ir vėl klijuodavo kilometrus juostų.  Tada jas dėjo į archyvą, kai kurias vėl koreguodavo, o, atėjus laikui, ir visai išmesdavo. Nes čia tik jo norai ir jo atsakomybė. Kartais gėrėdavosi savo darbo rezultatais. Kartais ne. Jis turėjo vienintelę didelę svajonę. Neaprėpiamai didelę.
Jis norėjo sukurti tobulą filmą.


Mažučiai lietaus lašeliai beldėsi į vitrinų stiklus, nustelbdami net Ievos pirštukų barbenimą į prekystalį. Ji laukė, kol baigsis darbo laikas. Bet negi nežinote, kad mažutėje kvepalų parduotuvėlėje pačiame senamiestyje laikas eina lėčiau?
Aromatų debesyje paskęsta mintys ir pojūčiai. Lieka tik r e g ė j i m a i. Vaiskūs bei naivūs, prisilietus prie pakalnutės ar bergamotės buteliuko ir nepakeliamai sunkūs, suvilgius delnus karčiuoju apelsinu.
Čia, kvepalų parduotuvėje, pačioje senamiesčio širdyje, kartais dėdavosi stebuklai. Čia Ieva vaizduotėje augino besibučiuojančius laumžirgius, paleisdama juos skraidyti palubėje. Po kvepiančiais akmenimis kaišiodavo paslapčių trupinėlius ir šukuodavo Besarabijos kačių kailiukus. Turėjo savo antrą pusę, kuriam mėgo lupti apelsinus. O pastaruoju metu įniko į džiovintus ananasus.
Ieva b e v e i k rado vietą, kur gimsta laimė.


Jis lėtai lingavo į taktą ramios foninės muzikos ir rūkė aukščiausios kokybės cigarą (niekad nemėgo pakaitalų). Pavargęs žvilgsnis klaidžiojo po didžiulį ekraną, kuriame bėgo filmo kadrai. Šis pasirodė kaip reta nuobodus. Apie traukinių stoties kasininką, pardavinėjantį bilietus. Visas jo gyvenimas prabėgo toje prikvėpuotoje būdelėje, kurį praskaidrindavo nebent įkaušęs klientas, vietoj pinigų bilietui kišantis tualetinio popieriaus skiautes ar pikta senmergė, sukėlusi skandalą dėl to, kad gavo grąžą „baltais“ centais... Kasininkas turėjo įprotį pirkėjui įsigijus bilietą pakelti kairįjį antakį, sučepsėti lūpomis ir palinkėti „prasmingos kelionės“. Niekas nežinojo, kodėl būtent prasmingos. Bet niekam ir nebuvo įdomu.

Dar šiandieną peržiūrėjo porą tragiškai pasibaigusių melodramų, detektyvą ir kelis vaikiškus trumpametražius filmukus, be abejonės, sulauksiančius tęsinio.
Jis rūkė cigarą po cigaro. Be paliovos. Ir laukė. Kažkokio netikėto įvykio, apversiančio viską. „Jau, jau visai arti. Beveik galiu pajusti. Ir užuosti. Greit sukursiu tobulą filmą... “- mintyse sukosi galybė vaizdinių, scenarijų, dialogų. Jis buvo velniškai geras režisierius ir kadrų karpytojas.


„Klaikiai pabodo gyvenimas savo rojuje“- zujo ir laumžirgiais palubėje skraidė Ievos mintys. „Išsiauginsiu tikėjimą, norus ir išeisiu. Ten, kur visi vyrai turi duobutes skruostuose, o begėdiškos naktys rubino spalvos... Nusivelku paklusnumą, paliksiu motinai išskalbti. Noriu ž i n o t i, kiek lietaus žmonių akyse. “
Ieva tiesiasi visu ūgiu ir lukštenasi. Ievos delnai dvelkia karčiuoju apelsinu.

Papuro iš baimės Besarabijos kačių kailiukai.


Dvidešimt keturi. Tobulas skaičius. Para turi dvidešimt keturias valandas. Dvidešimt keturias dienas trunka vaisinių muselių gyvenimas. Nuo pradžios iki pabaigos. Šitas skaičius yra riba. Sąmonės riba. Per sekundę pasikeičia dvidešimt keturi filmo kadrai. Užtektų vienu daugiau ir tavo mintys nebepriklausytų tau. Matomas vaizdas įsirėžtų neištrinamai, o tu nesipriešindamas darytum tai, ką liepia balsas iš ekrano. Dvidešimt penktojo kadro balsas.

Jis kartais eksperimentuodavo su filmais. Greitindavo. Paskui sulėtindavo. Akimirkai sustabdydavo, pasukdavo atgal. Bet niekad neperžengė ribos. Mėgaudavosi stebėdamas, kaip žiūrovai įsijaučia į filmą, gyvena juo, o pasibaigus seansui, grįžta pažliugusiomis gatvėmis namo, aptarinėdami siužetą ir vaidybą. Žiūrovų nuomone, jis dažnai būna banalus.
Jis pasimuisto kėdėje. Šiandien gavo krūvą padrikų nufilmuotų scenų, visiškai be tvarkos išmėtytų kadrų apie vieną merginą. Jie nebuvo intriguojantys, tik gardžiai kvepėjo. Jis jau žinojo, kad iš tų kadrų kurs tobulą filmą.


Susišiaušė nujaučiančių b l o g a Besarabijos kačių kailiukai.

Ieva užrakino parduotuvėlę ir, kuprinėje teturėdama maišelį džiovintų ananasų, tekina pasileido traukinių stoties link. Ievą, nusipirkusią bilietą iki vieno miestelio, pasivijo „... prasmingos kelionės“, tuoj pat susimaišęs su vaivorykštinėm balutėm ir ištirpęs vandeny. Mažas juokingas miestelis, kurio traukinių stotis yra už aštuonių kilometrų nuo jo paties. Ten gyvena tas, kurį naktimis užglostydama pamiršo antrąją savo pusę. Jie vyniodavosi vienas apie kitą lyg dvi gyvatės, išsiilgusios laukinių vėjų dūkimo. Ieva nenorėjo kelti skausmo. Ji tik norėjo ž i n o t i, kas yra už jos kvepiančio rojaus ribų.


Kadras po kadro į tobulybę. Jungėsi mintys, judesiai, istorijos, gimdydamos gyvenimą. Jis po sekundę klijavo savo filmą. Vienintelį tobulą filmą apie merginą iš pradžių pradžios. Padrikų kadrų rasdavosi vis daugiau ir daugiau. Nepailsdamas darbavosi žirklėmis ir klijais. Keitė scenas vietomis.

Netikėtai susiraukė. Jo planuose numatytoje tobuliausioje vietoje pamatė broką. Ten juosta buvo subraižyta, suglamžyta, be to, dar ir kadrai persikloję. Sunku įžiūrėti, bet, rodos, vienas buvo iš traukinių stoties, o antras kadras- žalčio atvaizdas ir sauja pabirusių džiovintų ananasų.
Jis stipriai suspaudė cigarą rankoje ir šis perlūžo pusiau. Nulenkė pražilusią galvą ir pravirko be garso. Tik pelių pėdučių tipenimas būna tylesnis.
„Kokia velniška klaida... Kaip aš suklydau“. 


Ieva pasižiūri į laikrodį- jau beveik vėluoja į traukinį. Paskubomis žingsniuoja bėgių pakraščiu ir ieško tako į kitą platformą. Sutrumpina kelią ir eina tiesiai per bėgius. Nevykusiai pasisukus, iškrenta iš saujos tie nelemti džiovinti ananasai. Pasilenkia užsirišti batų raištuko.

... Aukso šviesos padangėje, vaiskiai žėrinčios. Laumžirgių sparnai akina. Ant kvepiančių akmenų suklupo, paslaptis rankiodama...

Paskutinįkart sukniaukė Besarabijos katės.


Tyliai verkė. Apmaudą nugalėdamas. „Nebus tobulo filmo“, atsikrenkštė. „Broko neištaisysiu. Kaip gaila. Nesugebėjau. To vienintelio dalyko. “- ašaros varvėjo skruostais (ir vėl pradėjo pasiutiškai lyti). Taip palikti negalima. Jis juk toks geras režisierius. Jis suėmė pirštais persiklojusius kadrus.

- - - Ir perkirpo - - -


Aukso šviesos traukinio žibintuose.
Pliaupiantis lietaus plakimas nustelbia viską.
Net paskutinį krumplių trakštelėjimą ant slystančių bėgių.

Tyliai sumigo Besarabijos katės, auksinę vilną suvėlusios.