Tai jūs...Tai aš...

Vėl užsimetęs nematomą skraistę ištirpstu rūškanotame savo kambario lange. Rankos – tai žeberklai, kuriais skambiai pjaustydamas orą išskrendu į vakaro dūmais padangę, prasmirdusią gamyklų.
Popiergalyje piešiu medį. Liūdną, vienišą medį…O gal tik stulpą. Tai visai nesvarbu. Elektros laidai, o galgi vis dėlto šaknys pumpuoja gyvybę į šią mano galvoje sukurtą utopiją. Šalia medžio balsiais ir priebalsiais išdeginu upę. O gal tik dvokiančią kanalizaciją. Bet tai taipogi nesvarbu. Tokiais laikais gyvename, kad šie žodžiai tapę sinonimais. Tamsūs, apsiūti apsiausto skvernai - tai mano drakono sparnai. Palengva pakylu į tą raudoniu prieš vakaro saulę blizgančią masę, dar vadinamą – gražiąja dangaus žydryne. Mano mesijo darbas ir vėl tęsiasi. Žvelgiu į jus. Privalau stebėti jus ir aprašyti kiekvieną mažiausiąjį jūsų žingsnelį. Mėnulio šviesoje gal ir atrodau klaikiai, bet jūs manęs nepamatysite…Net ir labai to trokšdami, nes aš, kaip ir liūdesys, visada už nugaros, visada ateinu nelauktas, stebiu jus. Gama spindulių aibėmis šlifuoju jūsų mintis ir svajones. Ir retkarčiais prisimenu savo Alma Mater, kuri jau seniai nuolankiai varsto pandemoniumo* kraujuotus vartus. Savo lieknutėm randuotom rankom įleidžią vis naują sielą, vildamasi, kad greitai pamatys mane. Bet aš pas ją keliauti dar nesiruošiu.
Aš toliau žvelgiu, kaip jūs, žmonės, lyg paklaikę žvėrys lekiate iš darbo į namus. Į parduotuvę ar į parką, nuobodiems vakariniams pasivaikščiojimams. Šunkeliais, jau virtusiais autostradomis. Pėdų žymės, giliai išdegintos šaligatviuose, bet jūs jų nematote. Tai pastebiu aš…Pastebiu ir rašau žmonijos egzistencijos knygą. Kiekvieną žingsnelį išrėždamas kitu atspalviu.
Jūs gimstate ir džiaugiatės tuo. Vejate įkyrias, zvimbiančias mintis į šalį, kurios dūgzdamos bei putodamos, savo mefistofeliškom šypsenom bando įkalt į jūsų marmūzes, kad jeigu buvo pirmas kartas, paskutinis irgi bus. Jūs nenorite galvoti, kad jei tada, kai buvote žvygaujantis, kreivai pasaulį matantis kūdikis, užmigote pirmą kartą, tai atslinks ir tas vakaras, kai užmigsite paskutinįjį. Tada aš nepaliksiu jūsų, įrašysiu jūsų vardus…Užtvidysiu eilutes ode jūsų būčiai.
Pilate tuos prakeiktus nitritus bei sulfatus į vandens telkinius…Po galais, sunkinete darbą, nes turiu stabtelėti prie kiekvienos nudvėsusios žuvies. Paliūdėti už ją ir paminėti bent vienu žodeliu savo rašliavoje. Juk kurti galima kiekvieną sekundę, pažvelgus į bet kurį šio pasaulio daiktą. O formulė paprasta: reikia turėti širdį ir lašelį fantazijos. Ir tada…Tada, žvelgdamas pro langą į pakampėmis slankiojančias valkatas  gali išvysti ką tik širdis geidžia, gali juos pakelti iki dievų ar smogti į žemės purvus, raustis su kiaulėmis. Tu žmogus ir tu esi unikalus, tavyje slepiasi mažytis dievas, o gal ir demonas, tai šiuo atveju visiškai neturi reikšmės. Norėdamas gali pumpuoti į šį pasaulį eiles, savas mintis ir viską, ką tik panorėsi. O dabar tu baimingai žiūri, kaip poezijos knygos, vargingai sudūlėjusios knygynuose, papuošia savo viršeliais netvarkingus sąvartynų paviršius.
Aš negaliu taip gyventi…Negaliu stebėti kiekvieno iš jūsų ir rašyti už kiekvieną…Jūs, žmonės, įkvepiate mane kurti. Tas apsileidęs pasaulis, jūsų  nenorėjimas suprasti tikrųjų dvasinių vertybių. Tai mane įkvepia. Visa ta smogu persmelkta erdvė, rezonuojanti pilkas atsibodusias mintis į mūsų galvas. Taip, taip. Ačiū tau, pasauli, kad esi toks blogas ir interferenciniais impulsais priverti mane galvoti. Priverti galvoti ir kurti. O tai yra svarbiausia.