Rašyk
Eilės (72525)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Aš tau įrodysiu...
- Eik sau aš nenoriu, gal pablūdai.
- Ne tikrai, aš šįsyk esu tikra... Tikrai pamatysi.
- Eik, nenoriu, ką tu čia vėl sugalvojai, nieko neišeis, aš tau sakau.
- Tai kad tu manim netiki.
- Baik tu nesąmones kalbėt, aš tokiais dalykais  netikiu.
- O ateiviais tai tiki - įsikibusi į mano ranką tempė.
- O ką gal jų nėra... - pradėjau šaipytis.
- Klausyk, Pupsik, ateiviai yra, o vaiduoklių nėra?..
- So... - kilstelėjau rankas.
- So... Kaip tu ten man aiškinai...
- Ai baik, nepradėk, aš tik šiaip kvailiojau. -  Visai sutrikau. Kaip karštligiškai ji nori man įrodyt neįmanoma.
- Ne!.. - bėga iš paskos mosikuodama rankomis, - aš gavau futiką galvoju nufotkit.
- Neįmanoma! - riktelėjau.
- Man irgi taip atrodo, vis dėl to, man reik liudininko. Man tai labai svarbu, ar tu supranti? Palauk! - uždususi strypčiojo aplink mane.
- Ir kada tu suaugsi?
- Aš... Suaugsiu? Iš ko girdžiu, o kas žiūri multikus, ką?
- Ką?.. - pradėjau juoktis. - Tu žinai, kad man patinka tavo tos fantastinės istorijos, jos geros, bet nu kam to reikia?
Sudėjusi rankas maldavo, vos neverkė.
- Eik tu žinai kur... - pykau ant jos.
- Ne... - bjaurybė iškišusi liežuvį mane provokavo.
- Oi, man atrodo aš verksiu, tikrai verksiu...
Taigi, visa istorija tuo prasidėjo, kad mano draugė niekaip negali susitaikyti su savo beprotyste. Pamišusi mergiotė ir tiek. Nemažiau ir aš pamišusi, kad ryžausi šitokiam žingsniui. Oi žinoma, pamiršau prisistatyti - aš Gabrielė, o ji Roksi, tiksliau Roksana. Ji pamišusi dėl visokių keistenybių. X-failai mylimiausias jos serialas, dar Bafi ir dar keletas tų idiotiškų serialų apie vampyrus, ateivius ir dar balažin ką. Taigi, šį kartą ji buvo įsitikinusi, kad rado vietą kur vaidenasi. Aš kaip realistė-pesimistė į pomirtinį gyvenimą iš vis netikėjau. O jei realiai, aš ir neturėjau iš ko rinktis, nes tuo metu mudvi svečiavomės pas jos senelius. Mažas pasirinkimas ir kažkaip pyktis nesinorėjo, vis dėl to buvau tik svečias. Idėja tokia: už kaimo yra keliukas, prie to keliuko yra miškelis ir aplink jį ganyklos. Prie to miškelio buvo visiškai apleista sodyba, vis dar stovėjo daržinė ir augo vaismedžiai. Šiaip, ne kartą mes ten eidavome gervuogių rinkti. Nyki vieta, vien dėl miško, pelkės klampynės ir dar šernų namai. Žmogus tiek daug vilčių dėjo į tą vietą. Teko sutikti, kur dėsies, bet ir man norėjos kažką nutrūktgalviško nuveikti, o čia puiki proga gauti dozę adrenalino. Kaimas buvo ramus, o be to ta vieta niekieno nelankoma neatrodė labai pavojinga, tiek, kad visą naktį tektų praleisti kažkur laukuose. Susirinkom miegmaišius, pasiėmėm termosą arbatos, sumuštinių, močiutės pyrago. Su dviračiais nusigavome iki tos vietos, po to bridom per pievas iki tos daržinės. Įėjome į vidų, šiek tiek šieno, lentų primėtyta, kaulų. Roksi paspyrė kaulą, papurtė galvą ir pareiškė, kad čia lapių yra ar kokių usūrinių šunų. Kai radom vieną urvą kilo mintis, kad ant žemės geriau nemiegoti jei nenorime atsikelti su nugraužtom galūnėm. Surinkom lentas ir pradėjom krauti lentas pastogėje ant sparų, išėjo nemažas plotas, sutvirtinom, atsistojom pavaikščiojom -  viskas gerai, susikėlėm visus daiktus pasiruošėm nakčiai.
- Klausyk, - pradėjau pirma. - O ko mes čia lauksime?
- Tiksliai nežinau, bet esu girdėjusi, kad čia vaidenasi, nesu tikra ar mums pavyks, bet na žinai...
- Chi, chi – kuičiausi po kuprine tikėdamasi susirasti savo prožektorių.
- Ko žvengi? - truputėli susinervino.
- Tai kas čia tau, gal koks Petras papasakojo.
- Petras, Petras... - šypsojosi - Ne, diedulė pasakojo, kad matė dar kai vaikas buvo.
- Dėdulė su angeliukais kalbasi?
- Eik tu angeliuk, tu angeliuk. Dėdė tau ne Petras ir ant baltų arklių nejodinėja.
- Nu tai ko mes čia laukiam?
- Tai va, - susidėjo rankas ir pradėjo pasakoti. - "Karoči" čia yra dar viena apleista sodyba, ten iš kitos pusės, gal atsimeni, ten toks jazminų krūmas auga...
- Mhhh...
- Ką mhhh... – labai rimtu veidu man dėstė. - Aš girdėjau, kad toje vietoje buvo šeima išžudyta ir dabar ten vaidenasi.
- Skiedi, oi kaip skiedi.
- Pvrrrrrrrrr... - iškišo liežuvį ir pradėjo akis vartyti.   
- Kai pradės aušti turim greitai bėgti į tą vietą, taip kad teks bėgti per mišką.
- Per mišką? Tu ką!!?
- Galėsi per aplink, pamiške, jei nori, o aš tai per mišką rausiuuuuuuuu...
Atsidusau, prisidėjau pirštą prie smilkinio ir parodžiau, kad su mielu noru nusišaučiau.
Pradėjo temti. Vakarienės metas. Viską darėm atsargiai, iš lėto, nes lentos siūbavo ir nesinorėjo atsidurti apačioje, nors ir ant šieno. Atsigulėm, išsijungėm prožektorius ir ėmėm šnekučiuotis. Pradėjo lyti, miškas gaudė. Staiga nustojo. Pakilo drėgmė ir skverbėsi į vidų pro lentas, miegmaišius.
- Greit auš, man atrodo.
Jos žodžiai manęs nei kiek neguodė, darėsi baisu, o baimę aš mokėjau įveikti tik su savo humoru. Pradėjau fantazuoti visokias nesąmones, ji taip pat prisijungė ir mudvi sukūrėm dar vieną istoriją, kuri mus juokino iki ašarų net lentos braškėjo. Prisiminėm visus savo nuotykius. Bet vis dar ne aušo, galiausiai akys ėmė markstytis ir lengvas snaudimas leido atsipūsti išgarindamas visas baimes.
Kažką sapnavau, lyg namus, kažkokius medžius, vaikus, pajutau kaip kažkas mane stumia. Pramerkiau akį apsidairiau.
- Kelkis - pašnibždom kalbėjo, lyg ką bijodama išbaidyti.
- Eik tu žinai kur, aš miego noriu...
- Ne, kelkis jau aušta. Paskubėk.
Ji greitai nusileido į apačią ir nerimastingai apačioje švokšdama mane ragino. Rūkas pakilęs per pievas bangavo ir buvo be galo maloniai šiltas. Vos paliečiau žemę gavau komanda bėgti. Pasileidau paskui ją iš pradžių pamiške, vėliau ji dingo miške, aš sutrikau. Nežinojau ką daryt, bet viskas lyg apkvaitimas, o dangus jau raudo. Stovėjau vietoje, lyg ir baimė sukaustė, bet dar baisiau buvo likti vienai. Pasileidau net nežinau kur, šaukiau ją, o ji tik ragino iš kažkur toli paskubėti. Žemė minkšta klampi ir dar šlapia. Miško garsai, tai ramu, tai vėl kažkas triukšmauja, o kojos pačios bėga. Staiga vėl sustojau, kažkokia pieva žengiau ir susmigo koja į kažkokią nematomą balą. Apsisukau - rūkas dar tirštesnis, o laiko mažai, iš kažkur išniro pilki šešėliai, blaškėsi, mane gąsdindami aplink spietėsi. Šernai mane supa, pagalvojau ir nėriau tiesia per balą. Nebežinojau į kuria pusę bėgti ir šaukt jau negalėjau, bijojau, pribėgau prie akmens, vidury tų pelkių, užsimerkiau, atsisėdau ir ėmiau vaitoti.
- Kokio velnio... Kokio velnio aš čia ėjau... Dieve... Dieve...
Nurimau, bet šaukti dar nedrįsau padangė nušvito ir rūkas pradėjo sklaidytis, nusprendžiau eiti iš miško į pamiškę, ten saugiau. Batai kiaurai permirkę gėlė kojas. Medžiai retėja krūmai gervuogynai ir štai griovys. Karvės ganykloje susidairė, pažvelgė į mane, sumūkė. Norėjau šokti per griovį, bet kažką pamačiusi atsitraukiau į mišką. Kažkoks vaikinas ėjo palei mišką, už vadžių vedėsi arklį, mačiau kaip garas virto jiems iš šnervių. Pagalvojau, gal koks vietinis kaimietis į ganyklą atėjo pas karves. Kai jis jau ėjo pro mane atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į mane, aš susigūžiau nustojau kvėpavusi, kad tik neatkreipt dėmesio, kad tik jis sau nueitų. Dingo už plačių rūko bangų, dar akimirką gaudžiau juodą figūrą kol ši dingo. Išlipau iš griovio, atsistojau ant tako ir ėmiau dairytis. Karvės pakėlė galvas, atsisukę žiūrėjo į kita pusę ir kelis kartus sumykė. Kažkas juda, atbėga, norėjau šokt į griovį, bet išvydus ryškias spalvas atpažinau savo bendražygę. Ši stabtelėjo, ir nepažinusi iš lėto ėjo link manęs.
- Aš čia... - Šūktelėjau.
Vėl greit pribėgo prie manęs.
- Tu jį matei?
- Ką? Tą bachuriuką?
- Greičiau, kur nuėjo, mes biški per toli nuo sodybos, jis ten nuėjo.
- Kas, ko jis ten nuėjo? - Staugiau lyg vilkas visiškai įsiutus.
- Greičiau tai jis...
Protas negalėjo suvokti jog tai gali būti vaiduoklis. Vėl ji dingo iš akių kaip ji taip nebijojo, o aš visa tirtėjau iš baimės, bet vis vien leidaus įkandin. Dusau, bet bėgau. Niekaip negalėjau suprasti kaip ta Roksana taip greit bėga, rūkas kažkoks keistas. Išgirdau kaip ji mane šaukė, aš atsiliepiau, ji vėl man šaukė paskubėti. Nebenorėjau nieko tik griūti šitoje pievoje ir gulėti. Vėl ji šuktelėjo, kad būčiau atsargi. Dar kartą šūktelėjau, jau visai netoli, nors dar niekaip neįžvelgiau jos, staiga ji išnyra čiumpa mane už rankos ir tempia šaukdama, kad neatsilikčiau. Vos jaučiau kojas, o jos ranka kaip geležinė gniaužė mano riešą. Rūkas sklaidėsi ir aš riktelėjau.
- Stok... Jazminas...
Greit paleidus mane nėrė į mišką už jazmino. Nieko. Tikriausia pavėlavom ji vis šaukė ir vos neverkė, aš užvertus galva alsavau neatgaudama kvapo. Nuleidau galvą, atsitūpiau ir suklusau. Figūra, kažkas už keliolikos metrų judėjo, kažkoks kupstas. Įtempiau raumenis, atsitraukiau. Tai buvo arklys, jis gulėjo ant žemės, kilstelėjo galvą. Nežinau, bet kažkodėl man pasirodė, kad jam kažkas negerai. Žengiau žingsnį, dar vieną, visas kūnas dreba. Smalsumas mane pražudys, visus pražudo. Slinkau vos, vos judindama orą. Ištryško ašaros, kraujas ant žolės toks tamsus, lipino žolę. Sustojau atsitraukiau apsisukau ir užsidengusi veidą delnais pradėjau šaukti. Gyvenime nebuvo baisiau. Negalėjau pakęsti skausmo, smurto. Parkritau roviau žolę ir raudojau, baimė užvaldė protą ir apėmė isterija. Virpėjau, bet nesikėliau, taip pragulėjau kelias minutes, atsisukau, rūkas buvo visai išsisklaidęs, nieko nemačiau, nei arklio, nei kraujo. Atsistojau dairiausi nieko iš miško vis dar virto rūkas. Ėjau į prieki, dairiaus kraujo pėdsakų, net menko lašelio nemačiau. Roksana išnėrė iš miško lėtai ėjo link manęs.
- Nieko neišėjo...
Atsisukau į ja ir nusilpusi ašarotom akim pradėjau rėkti.
- Po velnių ir kas iš to, kas?
- Kas tau, ko tu čia dabar?..
Numojau ranka ir pasileidau per pievą, bėgau į niekur, kad tik toliau, kad tik tai pasimirštų. Šitaip baisu suvokti tiesą, žmogus turi sielą,  tik kur ta siela keliauja. Visą gyvenimą bijojau suvokti tai.
O ji įrodė.
2004-02-22 17:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 20:08
ner
ner
mintis gili.tik klaidu aibes buta...////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 19:48
Kirvoboica
nius lesiau lesiau tas klaidas... Stok! Jazminas! =)))
(o šiaip - šiurpoka istorija)
;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 19:09
ii
ii
aga. klaidos. bet perskaiciau iki galo :) gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-02-22 17:55
Erškėčių paukštė
Klaidos, klaidos, klaidos... Labai daug klaidų...  Trukdo skaityti... O šiaip, visai įdomus kūrinys...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą