Išpažintis

Buvo eilinis vakaras, kai jis kaip ir kiekvieną mielą dienelę tikrino savo e-pašto dėžutę. (Gal draugas ar šiaip kas parašys... Atsarga gėdos nedaro) Jo pirštai vikriai įvedė slaptažodį ir bakstelėjo ant "Enter". Prieštvaninis kompiuteris įkyriai zirzdamas pakrovė puslapį. Jis kilstelėjo antkius aukštyn. Greičiau iš įpročio (dėl akinių), o ne dėl nuostabos. Vis dėl to nustebti buvo ko. Jau mėnesį tuščioje pašto dėžutėje buvo laiškas. Vienišas laiškutis... Jis užvedė pelę ant laiško ir dukart spustelėjo.

                                          * * *


Labas.

Žinau, tu manęs nepažįsti. Aš tavęs irgi. Bet man atrodo kvaila rašyti dienoraštį. Man atrodo, nepažįstamas manęs nesmerks. Gal prieš metus draugavau su vienu vaikinu. Jis rašė man eilėraščius, gražius žodžius, buvo labai švelnus... Bet paskui pamačiau, kad lenda prie mano geriausios draugės. Paklausiau jo, kodėl man nepasakė, kad manęs nemyli. Ir jis atsakė: "nes niekad neklausei". Man buvo šokas. O jis susikukavo su mano drauge. Ji man pasakojo viską, ką jis jai sakė ir rašė. Aišku, nieko naujo nemokėdamas, kartojo jai tuos pačius eilėraščius, kaip ir man. (Paskui išsiaiškinau, kad jie iš tokios knygutės "Meilės SMS") Nenorėjau vagšelės liūdinti. Nesakiau jai, kad man jis sakė tą patį... Su gailesčiu stebėjau, kaip jie flirtuoja... Žinojau, kad ilgai tai netruks. Ir aišku - po mėnesio per matieką šluosčiau jos ašaras... Tada jai viską išpasakojau, kad man buvo tas pats ir panašiai. Ji dar labiau įsibliovė.... (Kodėl man nepasakei????) Bet laikas užgydo visas žaizdas. Ji ir vėl buvo tokia pat linksmuolė, kaip ir prieš tai. Istorija tuo ir baigtųsi, bet deja ne. Gana neseniai mes ir vėl susirašinėjom. Jis neberašė eilėraščių, nieko tokio "saldaus"... Žinojo, kad manęs tai nepaveiks. Tada jis man ir vėl ėmė patikti. Aš papasakojau tai savo draugei. Jos akys pasidarė mano močiutės akinių dydžio.... Išsigandau, kad neapalptų. Bet ji greitai sumetė keršto planą: aš turiu jam pasakyti, kad jis iki manęs nedaaugo. Žinojau, kad neišdrįsiu. Bet tai parašiau. Sušvelninau, kaip tik įmanoma. Ir dar prierašą padėjau: kada nors suprasi. Ir pasakiau, kad visada jį mylėsiu. Tai tiesa. Negaliu - kažkas mane prie jo traukia. Traukia taip stipriai, kad nebeatsispiriu. Be to, man atrodo, jis rimtai. Neberašo jokių eilių, nebekalba apsimestinai švelniai... Tik žiūri į mane. Ir šypsosi. Aš irgi šypsausi. Kiti jau pradeda kažką įtarti... Man jis be galo patinka. Bet aš tai pati sau neigiu. Nes taip negali būti. Po viso šito, ką man dėl jo teko iškęsti... Aš tokia pasimetusi. O jis toks gražus.... gyvatė. O gal jis rimtai? Tikrai labai prašau, padėkite man.
Raganaitė

                                        * * *
Jis pakraupo. Čia ji rašė. Ji. Jo brangiausioji žvaigždutė.... Likimas yra.

{telefonas dirbo per naktį}