Dešimt

Pažvelgiau į šoną, lyg tikėdamasis, kad ten kas nors stovi. Ne. Nieko nėra. Nukrito viena snaigė, nukrito antra. Paėjau dar porą žingsnių ir vėl atsisukau. Nieko nėra. Nukrito trečia snaigė, ketvirta... Jau rengiausi dėti dar kelis žingsnius, bet išgirdau sniego traškėjimą už manęs. Veide atsirado šypsena ir akys išsiplėtė, lyg pamačiusios tai, ko jau nebetikėjo, kad pamatys. Atsisuku. Nukrito penkta snaigė, šešta... Pažvelgiau į viršų, o ten begalės žvaigždžių, begalės žvaigždynų, kurie turbūt net pavadinimų neturi. Begalės šviesų ir begalės snaigių. Balta gatvė nešė mane į priekį, o gal ir atgal - tada tai buvo nesvarbu. Pridėjau ranką prie veido ir nusivaliau septintą, bei aštuntą snaiges. Ne. Šiandien man jų užteks, dar tiek daug žiemų prieš akis. O gatvė mane nešė, neklausdama ar man reik į kairę, ar man reik į dešinę, ar man iš viso ko nors reik? Tylu, labai tylu, girdisi tik "tuk, tuk, tuk... ... tuk... ... ... " Gatvė sustojo. Galbūt ne gatvė, o laikas, tačiau jie tuo metu buvo ganėtinai panašūs. Tiesiau rankas, bet ne į dangų. Tiesiau jas ir labai skubėjau. Nespėjau. Paliečiau skruostą ranka, štai ir devinta. Ir staiga susikaupė tiek daug noro, tiek daug baimės, tiek daug nevilties ir nesuskaičiuojama daugybė žodžių išsiveržė į erdvę. Aš šaukiau - jos klausėsi. Aš tylėjau - jos klausėsi. Žinojau - jei nukrisčiau aš, jos kristų dar greičiau. Todėl aš stovėjau įsikibęs į prisiminimus, kurie sugeba jas sustabdyti ar bent jau sušaldyti galutinai. Pakilo vėjas. Prie mano kojų jis atpūtė užklijuotą, bet neparašytą laišką. Suspaudžiau akis abiem rankom, taip stipriai kaip... Bet nesusilaikiau ir su viena ranka pakėliau laišką. Atplėšiau. Į tuščią voką įkrito dešimta. Nešk vėjau, nešk...