Paukštininkė

Pavargusio laiko dulkės kuždasi ir tyla
Aguonų atspalvio veido raukšlėse.
Ne žiedlapiais, grūdeliais pila
Patirtį per plaukus, per virpančias rankas.

Juk jos delnai seniai nebesudrėkę-
Sausra ne tik odoj, bet ir rytuose,
Kai ne saulė, vėjas žadina palėpę,
Ji keliasi ir meldžiasi basa.

O maldai atsimušus į neplautą langą
(gal bus šviesiau, jei šiandien vėl palis)
Ji skuba tykiai, nors kūnas nori vangiai,
Pilkų balandžių lesint vinimis.

Juk jie nuo sopulio išgis.

matyt...


2004 02 19  23: 43